Vakar parsiradau iš Italijos. Trumpai apžvelgsiu aštuonių dienų įvykius:
Išvykstant oro uoste pareiškė, kad Meinardo pasas negalioja jau pusę metų! Laimei planui B jis turėjo galiojančią tapatybės kortelę. Alius labai jaudinosi prieš pirmąjį skrydį. Lėktuve skaniai pamaitino. Penkias valandas bimbinėjome Prahos oro uoste tarp persėdimų, žaidėm NFS, spardėm footbag'ą oro uoste. Italijoje buvo sunku susigaudyti kur eit ir kur pirkt bilietus, priešingai negu paryžiuje sistema labai paini. Neapolyje sėkmingoj persėdom į Benevento traukinį, vos spėjom, o štai Karoliną, kuri važiavo atskirai, truputį apiplėšė. Pro traukinio langą matėme Vezuvijų, tas ugnikalnis nemažas... Dar kas labai įdomu keliaujant po Italiją, kad tarkim Lietuvoj mes matome tik pievas, o ten kiek važiuoji tiek matai vis kažką naujo. Išlipom viena stotele per anksti, tada viena Bobelė ėmė mum šaukti "NO BENEVENTO! NO BENEVENTO!". Alius įšoko atgal traukinin, Meinardas įšoko atgal, aš įšokau, durys užsidarė, bet prispaudė mano ranką, laikančią lagaminą, kuris liko išorėje! Meinardas pravėrė duris (galiūnas Halkas) ir visos galūnės bei daiktai sugrįžo. Ilgai vinguriavę iltališkais keliukais atvykom į namą, kuriame gyvenome, vaišinomės gardžia pasta ir vynu, pažindinomės su kitais dalyviais. Buvo baisiai šalta miegoti.Trūko dailių merginų.
Antrą dieną virė ilgos diskusijos šiukšlių rūšiavimo ir perdirbimo tema. Visi turėjome minčių, aš pristačiau savają idėją, kuri daugumai labai patiko. Siūliau vadovautis tuo, kad visų ekologinių problemų motina yra per didelis vartojimas. Vėliau pasiskirstėme grupelėmis pagal praktinius įgūdžius, technines galimybes ir interesus. Iš technikos man trūko tik laptopo. Dėl viso kito tikrai nepasišiukšlinau. Nu ir žinoma, mano grupelė, tiksliau jos pirmininkas, kuris buvo vienas renginio organizatorių, prižiūrintis, kad viskas vyktų sklandžiai, atmetė mano idėją. Aš labai spardžiausi ir pykau, bet po to supratau, kad renginio tema yra susiaurinta ir jei nekursime filmo apie tai kaip Kamoros mafija ir valdžia negerai daro, tokie renginiai nebeguas finansavimo. Labai pavargau tądien. Po vakarienės pavaišinome kolegas Žaliomis devyneriomis. Visiem patiko. Naktį sugalvojom filmuoti vienos minutės filmą su keturiais operatoriais ir paskui viską montuoti pasitelkdami tam tikrą Adobe premiere CS4 programoje naudojamą funkciją. Kadangi tai neatitiko renginio temos, organizatoriai neleido, už tai Andreas iki pat paskutinės minutės nenuleido rankų ir visiem ūžė protą su savo "four cameramen, one minute..." Titnagą dar radau parsivežiau... Nuotaika gera buvo tik dar tebebuvo vėsoka. 
Trečią dieną atsikėliau per vėlai, tad negavau pilnaverčių pusryčių. Dirbome toliau. Važiavom į Benevento miestelį, jausmas išties nuostabus, Luca yra didžėjus, tad parinko kelionei automobiliu neblogos muzikos, kuri davė tą nuotaiką. Lėkėm senu Dalcia automobiliu siaurais keliukais iki pat miestelio, truputį pafilmavom ir grįžom. Ai, beje, nors Benevento Italijos mąsteliu kaip Lietuvoj Pabradė, bet žmonės ten lyg nuo podiumo nulipė, vieni už kitus stilingesni ir gražesni. Net Ferrari Pabradėj važinėja! Fotkinau truputėlį panoramos, Ephinas paprašė, tada ir sutikom driežą. Jis įkrito į angą, Ephinas įkišo ten pagaliuką, driežas įsikando ir taip buvo ištrauktas! Neblogai, ane? Truputėli atšilo oras. Ėmė darytis nuobodoka, bet tikėjausi, kad dar daug laukia. Manęs ir toliau neklausė. Net dėl kitų sumanymų. Tiksliau Luca manęs lyg negirdėtų. Tai išmušė bet kokį norą ką nors daryti projekto tikslams. Na bent jau maistas buvo nuostabus, šėrė mus įmantriausiais itališkais valgiais. Keliem užsieniečiam parodžiau savo sukurtis video, patiko, ypač Graveliam darytas klipas. Truputėlį trūko mankštos, dėl to jaučiausi kaip suragėjęs. Už tai nuo Lietuvos rūpesčių atsijungiau ir negalvojau apie juos iki vėl grįžau į Vilnių. Vakare gimė sumanymas kurti filmuką apie Vartojimą asmeniškai, papasakojau sumanymą Meinardui ir jis buvo labai netolerantiškas ir kritiškas mano išsakytai idėjai. Įvarė didelį kompleksą, sutraumavo karočia ir nedariau nieko.
Ketvirtą dieną pabudau gerai išsimiegojęs. Kas rytą tie patys pusryčiai ėmė įkyrėti. Teptis tuos džemus ant skrebučių... Pamažu išsibezdėjo dalyvių entuziazmas. Važiavome filmuoti sąvartyno. Konkrečiai aš - fotografavau. Kadangi sąvartynai dėl nelegalių veiksmų Italijoje yra politinis objektas, apsauginis be kalbų iškvietė policiją, ši atvažiavo, viskas klostėsi gerai, organizatoriai aiškino, kad esame taikūs, norime tik nufilmuoti, bet aš išsitraukiau footbag'ą, ėmiau spardyt su kitais ir pareigūnas taaiiip įsižeidė! Surinko mūsų pasus ir tikrino duomenis ar nesame susiję su kokia jaunimo judėjimo organizacijai bla bla bla, gerai net nesupratau. Galų gale mum buvo leista truputį pafilmuoti iš už teritorijos ribų. Nors mano manymu tai nebuvo ten į ką žiūrėti - sąvartynas uždaytas, viskas užtengta, net nesmirda (tačiau nežinia ar šiukšlės nesiskverbia į gruntinius vandenis). Vajarieniaujant Luca sako: it's dejavu! People siting, eating, I alreade seen this scene! Sakau: Just stop smoking weed.... Sako: Hey, dood! I just did! :D Buvo pora Olandų, kurie labai gražiai dainavo ir nebijojo kamerų, tad iki soties prisifilmavau gyvų pasirodymų. Jeigu Meinardas montuos savo dokumentiką, galės panaudoti garso takeliams. Vakare buvo labai juokinga, Alius ir Meianrdas susimėtė šlepetėmis ir batais. Juokais, žinom
Kadangi mano šlepetės buvo kažkur nusviestos, penktają dieną ryte eidamas į duša skolinausi jas iš Meinardo. Ech, koks nuostabus ir gražus rytas buvo, nuotaika pakyli ir išvis, relax'as 100procentinis. Dieną buvo visai šilta, žaidėme futbolą, nenusileidau net Brazilams! Organizatoriai grąžino 70% deklaruotų kelionės išlaidų. Tą akimirką nė neįtarėme kaip šitų pinigų mums prireiks. Vakare buvo darbų, na, tiksliau bendro darbo, nes visi buvo apjungti į vieną, peržiūra vienoje skylėje. Dar labiau skylėje nei INTRO klubas kaip kad turėjome tokį. O INTRO man visai patiko. Kadangi toj skylės dar ir gėrimai mokami buvo, nuvarėm į spec. tašką. Į duonos kepyklą, kur buvo parduodamas vynas. Jokio pasirinkimo, rūšis tik viena, bet du eurai. Pripirkom pakankamai, kad užtektų visiems. Dar sumuštinius ten tokius nerealius sutepė, kad vos prištų nenusikandau bevalgydamas. Po baliaus parvežė mus namo. Kadangi šokdamas labai pavargau, ėjau miegoti. Dar buvua pripažintas Limbo karaliumi:)
Šeštą dieną nespėjau nusipraust ir mus išvežė į Benvento, po to į Romą ir visur variau nesiprausęs. Buvo labai linksma kai Meinardas girdė papūga iš šiaudelio. Pirkau picą labai gražioj picerijoj. Pakeliui į Romą sužinojau, kad patekau į Pravdą su filmuku "Giltinės liežuvis". Kokia neteisybė - kai stengiuosi ir noriu - nepatenku, o kai vat nesitikėjau matot kas nutiko. Romoje klaidžiojom su lagaminais ieškodami pigaus hostelio, dėja nesėkmingai. Dar man lagamino ratukas nulūžo ir teko jį neštį dėl ko buvau labai piktas. Pavalgėm, apsiraminom ir grįžom atgal prie stoteis į viešbutį. NUSIPRAUSIAU! Nuvarėm į makdonaldą, gardžiai pavakarieniavom. Neėmiau fotiko į miestą tąvakar, buvau per daug pavargęs, kad dar fotkint. Gavom reklamėlę apie renginį Romoje. Sumokėję 15 eurų gavome nemokamus marškinėlius, vaišes ir įėimus į keturius pub'us romoje, buvo nuostabu. Vienu metu pabodo, tad pasivaikščiojau vienas po Romą (mėgstu taip), užėjau sau laimingas į piceriją, pasistiprinau ir grįžau. Rossas (kolega iš Londono, kuris tūsinosi su manim, Alium ir Meinardu) labai prisigėrė. Teko jį vesti namo. Turiu labai juokingos filmuotos medžiagos savo mobileke. Ilgai ėjom iki metro kurį radome uždarytą! Susistabdėme taxi ir centriniais keliukais, grįstais trinkelėmis kaip prie mindaugo tilto, 100km/h greičiu nuvežė mus į viešbutį. Tik nusisukom, atsisukam, žiūrim, Rossas lupa skanėstus visokius. Gi už juos paskui reiks mokėt. Nu tie, kur kambary būna. Tas girtas sako "don't worry, it's for free, if it's not, i'll pay for it". Na gerai, tegu sau. Blevyzgojom dar iki 4 ryto kol galų gale užmigom.
7-ą dieną kėlėmės gana anksti, nes norėjome pamatyti Vatikaną prieš išvykstant. Kadangi buvome alkani, pradėjome lupti likusias saldumynų pakuotes. Pachmelingas Rossas atsibudo ir sako susipynusiu liežuviu: "wach out with those candies guys, you'll have to pay for it later". Oi kadras... Palikome jį, nuėjome pavalgyti savo "įskaičiuotų pusryčių" žvirbliams (puodelytis kapučino ir mikrobandelė). Greit apibėgom tą Vatikaną prieš tai nuvažiuodami ne ten kur reikia... Ups:) Laikas labai tirpo, truputį stresavom, lėkėm kaip akis išdegę pasiimti daiktų, palikom Rossą ir po to oro uostan. Įsėdom ne į ekspresso, o į kažkokį lėtą traukinį... Tada pradėjau tyliai norėti, kad nespėtume į lėktuvą, vis galvojau "o jei nespėsim, įdomu, kad tada?". Ir ką Jūs manote? Pavėlavome!!! Gal sekunde per vėlai atsidūrėm. Kas nervavos, kas sėdėjo išsišiepęs... Nieko nelaukdami pirkom naujus bielietus kitai dienai, kad neužbrangtų (lėktuvo bilietai minutės klausimas). Ačiū Aliaus tėčiui, bilietai gauti. Bimbinėjom truputį. Po to nuvarėm į paplūdimį netoli oro uosto, į Fumicino miestelį. Fotkinom naudodami ilgą išlaikymą, ragavom vyną. Grįžom į oro uostą su paskutiniu autobusu. Spardėm footbag'ą iki nebejautėm kojų ir susiradę vietelę stengėmės užmigti. Nepatogu, šalta, tipai į vagis panašūs aplinkui zuja, trūksta ten lovų, labai trūksta. Dar pamenu sėdėjom visi tryse ir pasakiau: klausykit, chebra, o jeigu būtume spėję į lėktuvą, ar nebūtų šita kelionė per keistai tobula? Meinardas pritarė mano minčiai, Alius irgi neprieštaravo, tad ore įsiplieskė ramybė.
Jeigu lankstymąsi ant kėdžių galima vadinti miegu, atsikėlę aštuntąją dieną toliau stūmėme laiką oro uoste, nuo oro kondicionieriaus mano akys buvo raudonos kaip bieso. Dar sapną kažkokį baisų sapnavau... Prieš skrydį atsiėmėme bagažą ir saugyklos. Ir būtinai maniškis turėjo pasimesti. Ėjau su darbuotojais į sandėlį, radau, bet ant jo buvo Natašos vardas;D Parodžiau savo pasą, parodžiau užkištą lapuką ant lagamino su mano pavarde ir atidavė. (Whew). Įsičekinom, atidavėm bagažą ir prieš einant pro magnetą prisiminiau, jog mano tašėje šveicariškas peiliukas! Galvoju ai, gal praieisiu ;D Sučiupo mane, gal net rūpesčių turėjęs būčiau jei nepasakyčiau kas čia supypė ir nenubėgčiau pas Meinardą, kuris skrido kitu maršrutu vėliau, perduoti peiliuko, kad įsidėtų į krovininį bagažą. Iš Fumicino skridom į Rygą. Ten turėjome nemažai laiko, tad nuvažiavome į centrą, pavalgėm, spėjome ir po senamiestį pasivaikščioti. Vėliau taksistas norėjo mus apgauti, bet turėjom per mažai pinigų, kad būtume apmulkinti, tad už 7 latus nuvežė atgal į oro uostą. Lėktuvas atrodė labai nepatikimas. Toks su propeleriukais iš šonų, burzgė kaip traktorius, bet atskridome sklandžiai. Vualia!
Išvykstant oro uoste pareiškė, kad Meinardo pasas negalioja jau pusę metų! Laimei planui B jis turėjo galiojančią tapatybės kortelę. Alius labai jaudinosi prieš pirmąjį skrydį. Lėktuve skaniai pamaitino. Penkias valandas bimbinėjome Prahos oro uoste tarp persėdimų, žaidėm NFS, spardėm footbag'ą oro uoste. Italijoje buvo sunku susigaudyti kur eit ir kur pirkt bilietus, priešingai negu paryžiuje sistema labai paini. Neapolyje sėkmingoj persėdom į Benevento traukinį, vos spėjom, o štai Karoliną, kuri važiavo atskirai, truputį apiplėšė. Pro traukinio langą matėme Vezuvijų, tas ugnikalnis nemažas... Dar kas labai įdomu keliaujant po Italiją, kad tarkim Lietuvoj mes matome tik pievas, o ten kiek važiuoji tiek matai vis kažką naujo. Išlipom viena stotele per anksti, tada viena Bobelė ėmė mum šaukti "NO BENEVENTO! NO BENEVENTO!". Alius įšoko atgal traukinin, Meinardas įšoko atgal, aš įšokau, durys užsidarė, bet prispaudė mano ranką, laikančią lagaminą, kuris liko išorėje! Meinardas pravėrė duris (galiūnas Halkas) ir visos galūnės bei daiktai sugrįžo. Ilgai vinguriavę iltališkais keliukais atvykom į namą, kuriame gyvenome, vaišinomės gardžia pasta ir vynu, pažindinomės su kitais dalyviais. Buvo baisiai šalta miegoti.Trūko dailių merginų.
Antrą dieną virė ilgos diskusijos šiukšlių rūšiavimo ir perdirbimo tema. Visi turėjome minčių, aš pristačiau savają idėją, kuri daugumai labai patiko. Siūliau vadovautis tuo, kad visų ekologinių problemų motina yra per didelis vartojimas. Vėliau pasiskirstėme grupelėmis pagal praktinius įgūdžius, technines galimybes ir interesus. Iš technikos man trūko tik laptopo. Dėl viso kito tikrai nepasišiukšlinau. Nu ir žinoma, mano grupelė, tiksliau jos pirmininkas, kuris buvo vienas renginio organizatorių, prižiūrintis, kad viskas vyktų sklandžiai, atmetė mano idėją. Aš labai spardžiausi ir pykau, bet po to supratau, kad renginio tema yra susiaurinta ir jei nekursime filmo apie tai kaip Kamoros mafija ir valdžia negerai daro, tokie renginiai nebeguas finansavimo. Labai pavargau tądien. Po vakarienės pavaišinome kolegas Žaliomis devyneriomis. Visiem patiko. Naktį sugalvojom filmuoti vienos minutės filmą su keturiais operatoriais ir paskui viską montuoti pasitelkdami tam tikrą Adobe premiere CS4 programoje naudojamą funkciją. Kadangi tai neatitiko renginio temos, organizatoriai neleido, už tai Andreas iki pat paskutinės minutės nenuleido rankų ir visiem ūžė protą su savo "four cameramen, one minute..." Titnagą dar radau parsivežiau... Nuotaika gera buvo tik dar tebebuvo vėsoka. 
Trečią dieną atsikėliau per vėlai, tad negavau pilnaverčių pusryčių. Dirbome toliau. Važiavom į Benevento miestelį, jausmas išties nuostabus, Luca yra didžėjus, tad parinko kelionei automobiliu neblogos muzikos, kuri davė tą nuotaiką. Lėkėm senu Dalcia automobiliu siaurais keliukais iki pat miestelio, truputį pafilmavom ir grįžom. Ai, beje, nors Benevento Italijos mąsteliu kaip Lietuvoj Pabradė, bet žmonės ten lyg nuo podiumo nulipė, vieni už kitus stilingesni ir gražesni. Net Ferrari Pabradėj važinėja! Fotkinau truputėlį panoramos, Ephinas paprašė, tada ir sutikom driežą. Jis įkrito į angą, Ephinas įkišo ten pagaliuką, driežas įsikando ir taip buvo ištrauktas! Neblogai, ane? Truputėli atšilo oras. Ėmė darytis nuobodoka, bet tikėjausi, kad dar daug laukia. Manęs ir toliau neklausė. Net dėl kitų sumanymų. Tiksliau Luca manęs lyg negirdėtų. Tai išmušė bet kokį norą ką nors daryti projekto tikslams. Na bent jau maistas buvo nuostabus, šėrė mus įmantriausiais itališkais valgiais. Keliem užsieniečiam parodžiau savo sukurtis video, patiko, ypač Graveliam darytas klipas. Truputėlį trūko mankštos, dėl to jaučiausi kaip suragėjęs. Už tai nuo Lietuvos rūpesčių atsijungiau ir negalvojau apie juos iki vėl grįžau į Vilnių. Vakare gimė sumanymas kurti filmuką apie Vartojimą asmeniškai, papasakojau sumanymą Meinardui ir jis buvo labai netolerantiškas ir kritiškas mano išsakytai idėjai. Įvarė didelį kompleksą, sutraumavo karočia ir nedariau nieko.
Ketvirtą dieną pabudau gerai išsimiegojęs. Kas rytą tie patys pusryčiai ėmė įkyrėti. Teptis tuos džemus ant skrebučių... Pamažu išsibezdėjo dalyvių entuziazmas. Važiavome filmuoti sąvartyno. Konkrečiai aš - fotografavau. Kadangi sąvartynai dėl nelegalių veiksmų Italijoje yra politinis objektas, apsauginis be kalbų iškvietė policiją, ši atvažiavo, viskas klostėsi gerai, organizatoriai aiškino, kad esame taikūs, norime tik nufilmuoti, bet aš išsitraukiau footbag'ą, ėmiau spardyt su kitais ir pareigūnas taaiiip įsižeidė! Surinko mūsų pasus ir tikrino duomenis ar nesame susiję su kokia jaunimo judėjimo organizacijai bla bla bla, gerai net nesupratau. Galų gale mum buvo leista truputį pafilmuoti iš už teritorijos ribų. Nors mano manymu tai nebuvo ten į ką žiūrėti - sąvartynas uždaytas, viskas užtengta, net nesmirda (tačiau nežinia ar šiukšlės nesiskverbia į gruntinius vandenis). Vajarieniaujant Luca sako: it's dejavu! People siting, eating, I alreade seen this scene! Sakau: Just stop smoking weed.... Sako: Hey, dood! I just did! :D Buvo pora Olandų, kurie labai gražiai dainavo ir nebijojo kamerų, tad iki soties prisifilmavau gyvų pasirodymų. Jeigu Meinardas montuos savo dokumentiką, galės panaudoti garso takeliams. Vakare buvo labai juokinga, Alius ir Meianrdas susimėtė šlepetėmis ir batais. Juokais, žinom
Kadangi mano šlepetės buvo kažkur nusviestos, penktają dieną ryte eidamas į duša skolinausi jas iš Meinardo. Ech, koks nuostabus ir gražus rytas buvo, nuotaika pakyli ir išvis, relax'as 100procentinis. Dieną buvo visai šilta, žaidėme futbolą, nenusileidau net Brazilams! Organizatoriai grąžino 70% deklaruotų kelionės išlaidų. Tą akimirką nė neįtarėme kaip šitų pinigų mums prireiks. Vakare buvo darbų, na, tiksliau bendro darbo, nes visi buvo apjungti į vieną, peržiūra vienoje skylėje. Dar labiau skylėje nei INTRO klubas kaip kad turėjome tokį. O INTRO man visai patiko. Kadangi toj skylės dar ir gėrimai mokami buvo, nuvarėm į spec. tašką. Į duonos kepyklą, kur buvo parduodamas vynas. Jokio pasirinkimo, rūšis tik viena, bet du eurai. Pripirkom pakankamai, kad užtektų visiems. Dar sumuštinius ten tokius nerealius sutepė, kad vos prištų nenusikandau bevalgydamas. Po baliaus parvežė mus namo. Kadangi šokdamas labai pavargau, ėjau miegoti. Dar buvua pripažintas Limbo karaliumi:)
Šeštą dieną nespėjau nusipraust ir mus išvežė į Benvento, po to į Romą ir visur variau nesiprausęs. Buvo labai linksma kai Meinardas girdė papūga iš šiaudelio. Pirkau picą labai gražioj picerijoj. Pakeliui į Romą sužinojau, kad patekau į Pravdą su filmuku "Giltinės liežuvis". Kokia neteisybė - kai stengiuosi ir noriu - nepatenku, o kai vat nesitikėjau matot kas nutiko. Romoje klaidžiojom su lagaminais ieškodami pigaus hostelio, dėja nesėkmingai. Dar man lagamino ratukas nulūžo ir teko jį neštį dėl ko buvau labai piktas. Pavalgėm, apsiraminom ir grįžom atgal prie stoteis į viešbutį. NUSIPRAUSIAU! Nuvarėm į makdonaldą, gardžiai pavakarieniavom. Neėmiau fotiko į miestą tąvakar, buvau per daug pavargęs, kad dar fotkint. Gavom reklamėlę apie renginį Romoje. Sumokėję 15 eurų gavome nemokamus marškinėlius, vaišes ir įėimus į keturius pub'us romoje, buvo nuostabu. Vienu metu pabodo, tad pasivaikščiojau vienas po Romą (mėgstu taip), užėjau sau laimingas į piceriją, pasistiprinau ir grįžau. Rossas (kolega iš Londono, kuris tūsinosi su manim, Alium ir Meinardu) labai prisigėrė. Teko jį vesti namo. Turiu labai juokingos filmuotos medžiagos savo mobileke. Ilgai ėjom iki metro kurį radome uždarytą! Susistabdėme taxi ir centriniais keliukais, grįstais trinkelėmis kaip prie mindaugo tilto, 100km/h greičiu nuvežė mus į viešbutį. Tik nusisukom, atsisukam, žiūrim, Rossas lupa skanėstus visokius. Gi už juos paskui reiks mokėt. Nu tie, kur kambary būna. Tas girtas sako "don't worry, it's for free, if it's not, i'll pay for it". Na gerai, tegu sau. Blevyzgojom dar iki 4 ryto kol galų gale užmigom.
7-ą dieną kėlėmės gana anksti, nes norėjome pamatyti Vatikaną prieš išvykstant. Kadangi buvome alkani, pradėjome lupti likusias saldumynų pakuotes. Pachmelingas Rossas atsibudo ir sako susipynusiu liežuviu: "wach out with those candies guys, you'll have to pay for it later". Oi kadras... Palikome jį, nuėjome pavalgyti savo "įskaičiuotų pusryčių" žvirbliams (puodelytis kapučino ir mikrobandelė). Greit apibėgom tą Vatikaną prieš tai nuvažiuodami ne ten kur reikia... Ups:) Laikas labai tirpo, truputį stresavom, lėkėm kaip akis išdegę pasiimti daiktų, palikom Rossą ir po to oro uostan. Įsėdom ne į ekspresso, o į kažkokį lėtą traukinį... Tada pradėjau tyliai norėti, kad nespėtume į lėktuvą, vis galvojau "o jei nespėsim, įdomu, kad tada?". Ir ką Jūs manote? Pavėlavome!!! Gal sekunde per vėlai atsidūrėm. Kas nervavos, kas sėdėjo išsišiepęs... Nieko nelaukdami pirkom naujus bielietus kitai dienai, kad neužbrangtų (lėktuvo bilietai minutės klausimas). Ačiū Aliaus tėčiui, bilietai gauti. Bimbinėjom truputį. Po to nuvarėm į paplūdimį netoli oro uosto, į Fumicino miestelį. Fotkinom naudodami ilgą išlaikymą, ragavom vyną. Grįžom į oro uostą su paskutiniu autobusu. Spardėm footbag'ą iki nebejautėm kojų ir susiradę vietelę stengėmės užmigti. Nepatogu, šalta, tipai į vagis panašūs aplinkui zuja, trūksta ten lovų, labai trūksta. Dar pamenu sėdėjom visi tryse ir pasakiau: klausykit, chebra, o jeigu būtume spėję į lėktuvą, ar nebūtų šita kelionė per keistai tobula? Meinardas pritarė mano minčiai, Alius irgi neprieštaravo, tad ore įsiplieskė ramybė.
Jeigu lankstymąsi ant kėdžių galima vadinti miegu, atsikėlę aštuntąją dieną toliau stūmėme laiką oro uoste, nuo oro kondicionieriaus mano akys buvo raudonos kaip bieso. Dar sapną kažkokį baisų sapnavau... Prieš skrydį atsiėmėme bagažą ir saugyklos. Ir būtinai maniškis turėjo pasimesti. Ėjau su darbuotojais į sandėlį, radau, bet ant jo buvo Natašos vardas;D Parodžiau savo pasą, parodžiau užkištą lapuką ant lagamino su mano pavarde ir atidavė. (Whew). Įsičekinom, atidavėm bagažą ir prieš einant pro magnetą prisiminiau, jog mano tašėje šveicariškas peiliukas! Galvoju ai, gal praieisiu ;D Sučiupo mane, gal net rūpesčių turėjęs būčiau jei nepasakyčiau kas čia supypė ir nenubėgčiau pas Meinardą, kuris skrido kitu maršrutu vėliau, perduoti peiliuko, kad įsidėtų į krovininį bagažą. Iš Fumicino skridom į Rygą. Ten turėjome nemažai laiko, tad nuvažiavome į centrą, pavalgėm, spėjome ir po senamiestį pasivaikščioti. Vėliau taksistas norėjo mus apgauti, bet turėjom per mažai pinigų, kad būtume apmulkinti, tad už 7 latus nuvežė atgal į oro uostą. Lėktuvas atrodė labai nepatikimas. Toks su propeleriukais iš šonų, burzgė kaip traktorius, bet atskridome sklandžiai. Vualia!Na ir dar šiaip pažiūrėjimui nuotrauka - du vokiečiai vakarėjant už lango
P.S. Didelius AČIŪ Aliui ir Meinardui už kompaniją geriausio įvykio mano gyvenime metu :)
