Pastaruoju metu stengiuosi kasdien atnaujinti diplominio blog'ą, bet vis labiau užkanbinu kitus klausimus. Todėl šįkart rašau čia.
Nebesidirbasi. Galvojau apie priežastis, deja tam tikrų minčių negaliu išsakyti viešai, tai gali pakenkti diplominiui. Bet ko gero esminė - per daug laiko. Aha. Daug kas skųsis, kad laiko neužteko, bet aš paskutinės minutės žmogus. O štai atsiranda mėnuo laiko. Diena dienon ark ir nustebink pasaulį. Bet kai to laiko turi, nebaisu kažko atidėti, ką nors nukelti, o tuo pačiu ir entuziazmas išblėsta. Atsisakiau tiek daug visko dėl diplominio (persiskirsčiau prioritetus), tai padėjo, bet vis dar neatneša norimo rezultato. (Gal šita pastraipa keliaus į diplominio blog'ą)
Kad jau nusvirę rankos ir net pats fotikas sako "Martynai, pakrauk batareiką, dabar nedirbsi", reikia imtis kažko kito. Pvz susitvarkyti kambarį, ką ir dariau prieš pora dienų, o dabar jau stebiu kaip ant mano stalinės lempos voras audžia tinklą. Ir labai protingai daro, nes naktį kai sėdžiu, pradaręs langą būnu, visokių mašalų priskrenda ir į tą lempą daužosi. Koks racionalus voras, visas į šeimininką:) Tai va, nors vakar mačiau spektaklį "Bučiuoju, Oskaras", po to vakare numyniau beveik 30km miško takeliais, šiandien tebejaučiau dvasinį alkį. Nuėjau prie knygų lentynų, kuriose visada ieškau ko nors naujo paskaitinėti. Šįkart - Kahlil Gibran "Pranašas". Išminties bomba! Turi rūpesčių meilėje - atsiverti 13-ą puslapį, neskiri gėrio nuo blogio - 58 psl, grožis, religija, mirtis, laikas, laisvė, tik dabar žiūriu turinį, nėra apie ligą. Bet tai "Bučiuoju, Oskaras" labai gerai apie ligą. Nesergu tfu tfu tfu, sveikatos visiems, neišsigąskit ;) Noriu pacituoti čiut čiut: apie blogį
Nes kas yra blogis, argi ne kamuojamas savo paties alkio ir torškulio gėris? apie laiką
vakarykštė diena tėra šiandienos atmintis, o rytojus - nūdienos svajonė [..] Ir tegu nūdiena apglėbia praeitį atmintim, o ateitį - aistringais troškimais! Apie džiaugsmą ir liūdesį
Kartu jie ateina, ir kai vienas sėdas su jumis už stalo, atminkit, kad kitas miega jūsų lovoj. [...]
Ir tik tada, kai jūs tušti, esat ramūs ir pusiasvyrūs.
Na gerai, tą knygą galima atidėti į šalį. Draugė atsiuntė knygą vieną, sakė, jog dar neskaitė, bet anot jos pusseserės psichologės, labai motyvuoja (ko man dabar ir reikia, na, žvelgiant iš šalies). Knyga apie sūrį. Tokio pobūdžio knygos paprastai dėsto mintis pasitelkiant paprastą pasakojimą, nes kitaip žmonės nieko neįsikirstų.
Knyga pradedama nuo to, kiek daug kompanijų savo darbuotojams duoda skaityti ją ir kaip veikla pagerėja nuo to. Iškart peršasi išvada, kad knyga tarp eilučių sako "dirbk, darbininke, mano kompanijoj sėkmingai, atnešk naudos, todėl duodu paskaityt kol čia dirbi, birbk ir dėl nieko daugiau nesirūpink".
Esu 13-am puslapy. Knyga vis dar giria pati save, kokia ji puiki. Atrodo, kad ji anaiptol nėra gera, o tiesiog stengiasi įteigti, kad ji yra gera. Nuteikti yra svarbu, bet kartotis...
14-as psl, bla bla toliau
Praskip'inu prie veiksmo.
19psl. tebegiria... faktas akivaizdus - ši knyga Amerikos rinkai.
Na va, reikalai ima gerėti, bet viską jau žinau iš anksčiau skaitytų knygų. Ir visai čia ne motyvacinė knyga, čia knyga apie pokyčių svarbą.
Pirma patikus frazė "
Greičiausias būdas keistis yra juoktis iš savo paties kvalysčių" . Kvailysčių tai čia turima omenyje
klaidų, o ne
nuleisti juokais.Bet tai rimtai žmonės kaip pokyčių bijo - kad ir pvz feisbukas pasikeičia kokią nors funkciją, kaip visi pasipiktina. Bet po to susigyvena ir pamiršta.
Nu va, perskaičiau, super, atleidau už pradžią. Labai gera knyga, trumputė, visai naudinga būtų, jei kolektyvas įmonėj pasiskaitytų, po to padiskutuotų. Bijantiems pokyčių. Nes aš tai savęs tokiu nelaikau :)
Jei kas nori, galiu per skype'ą permest.