Šiandien prisiminiau pasaką, kurią vaikystėje brolis sekė gal tuziną kartų. Mažiausiai. Na bent pakankamai sykių, kad jos auklėjamoji paskirtis įaugtų man į kraują. Nebuvau jos prisiminęs gal dešimt metų ir štai ji vėl mano galvoje, taigi skubu dalintis, kol dar esu "ant bangos".
Piemuo ganė avis. Staiga ėmė šaukti "vilkas, vilkas!". Visas kaimas su šakėm, su deglais subėgo, o piemuo sako "cha cha, pajuokavau, nėra jokio vilko:)".
Kitą dieną piemuo vėl nutarė pajuokauti, "vilkas vilkas!" šaukia jis. Kaimas subėgo su šakėm, su deglais, o piemuo sako "cha cha, vėl išdūriau, nėra jokio vilko:)".
Trečią dieną, kaip ir galima įtarti, atėjo vilkas. Piemuo ėmė šauktis kaimo gyventojų pagalbos, bet, žinodami apie piemens pomėgį pokštauti, niekas neatėjo. Vakare kaimo gyventojai pasigedo avių ir nuėjo ieškoti. Vilkas suvalgė ne tik avis, bet ir piemenį.
