Svajojau apie Madridą gana seniai. Svajojau kaip parduosiu Corrado (seną automobilį) ir lėksiu ten - kas bus, tas. Tada man nusišypsojo laimė ir gavau darbą Vilniuje. Visa laimė. Nes nuvykęs į Ispaniją, nors ir į Barseloną, supratau, kad niekas manęs ten nelaukia. Ten ir taip pakanka indų, kurie perka alaus skardines parduotuvėje po 40 centų ir gatvėje parduoda už eurą. Toli nuo namų, bėgę nuo vargo jie vargsta čia.
Vienintelės turėtos basutės ir jų nutrintos pūslės ant pėdų sulėtino žingsnį. Teko daug vaikščioti, buvau tiesiog priverstas neskubėti. Neskubėjo ir laikas, rodos, buvau daugiau nei savaitę.
Pirmoji sėkmė aplankė dar Vilniuje. Oro uoste sutikau kolegę iš šokių. Ji irgi skrido viena, net grįžo tuo pačiu reisu ir Barselonoje apsistojo netoliese. Su ja pamačiau daug lankytinų vietų. Visą laiką, kurį leidau vienas, slampinėjau. Daugiausiai be tikslo. Toks ir buvo kelionės motyvas - išvažiuoti vienam ir ką nors suprasti. Supratau ir kaip veikia kišenvagiai - trečią dieną netekau telefono. Tačiau ir be jo pavyko susitikti tiek su Asta, tiek su ten sutiktais naujais draugais Belgu ir Australe.
nuotrauka pakeliui į Monserato kalno viršūnę
