We don't need no water

Pristatau penktąjį akustinį video. Days Of Eclipse - Burn. Filmuota Vilniaus mažajame teatre.

Tą dieną baisiai snigo. Baisiai gražiai, bridau per pusnis apsikrovęs įranga, kapišonas užkritęs ant akių, kliudžiau turbūt visus praeivius. Kai atėjau muzikantai jau buvo įsikūrę ant laiptų. Susidėliojau stovus, lempą, skėtį, kamerą, mikrofoną ir gan greitai susisukom. Tik buvau kažkoks nesavas. Vienas dublis - pamiršau įjungt mikrofoną, antras dublis - pamiršau įjungt garsą įrašinėjančią kamerą, trečias dublis - pabaigoj suskambo mano telefonas! Pakartojom, bet šis dublis išėjo už visus geriausias ir kadangi melodija toli gražu ne koks "I gotta feeling" ar "memories", o smagi vaikiška dainelė, nutarėm taip ir palikti, kaip džiouką:)
Dėkoju Aleksui, Stasui ir Mortai (ir DOE apskritai) už parodytą iniciatyvą ir idėjos palaikymą, Rokiui už tai, kad varė su manim į filmavimą, pafotkino ir taip pat yra idėjų žmogus bei Einarui, kuris skolina objektyvą noriai.


Cituoju Mortos post'ą (pilnas post'as čia):

"Įrašinėjant naują albumą atsirado daina Burn. Kiek vėliau supratome, kad dainos pagrindinė idėja idealiai atitinka Zarembos projekto idėją. Burn – tai daina apie momentą, kai jauti, kad tavo viduje gimsta kažkoks stiprus jausmas – atspalviai gali būti įvairūs: ir nenumaldomas pyktis, ir svaigulys, ir noras šokti ir rėkti iš džiaugsmo ar nevilties – tas nesuprantamas jausmas, kurį gal kai kas pavadintų drive‘u, tas drive‘as kuris priverčia tave degti iš vidaus. "

nuotraukos autorė Anna Ozerova

"Šį kartą nusprendėme sugroti kuo minimaliau, atsižvelgiant į tai, kad dainą reikėjo filmuot vienu dubliu, nusprendėme net nerepetuot – laikėmės Martyno idėjos iki galo: gyvas, spontaniškas atlikimas, kaip jausmai kurie gimsta vienai akimirkai, trapūs ir netobuli."

Atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje

Filmavau filmą paskaitom. Ir labai reikėjo miesto panoramą nusiflmuoti. Tik kad visi pastatai čia tokie žemi... Yra tik du ponaujai pastatai (Hasselto mastu tikri dangoraižiai) ir trys bažnyčių bokštai. Sėdau ant dviračio, važiavau prie vieno - nieko neradau, prie kito - neįmanoma pakliūti, galų galiausiai susiradau bažnyčios, tiksliau Katedros, į kurios bokštą labiausiai ir norėjau papulti, kunigą. Bet bokštas savivaldybės, klebonas rakto neturi. Nuvariau į savivaldybę, nukreipė į turizmo informaciją, ten nukreipė į Hasselto muziejų. Ten supažindino su Nikias, susitarėm penktadienį 11 valandą kilt į bokštą. Atėjus penktadieniui taip ir padarėme. Taigi viskas priešingai nei mano bendrabučio reikaluose vyko nepaprastai sklandžiai. Ką jau kalbėti apie tai, kad ten pakliūti galima tik su išankstine rezervacija sudarius 15-os žmonių grupę ekskursijai... Dar tas vyrukas aprodė visus bokšto vidurius, medines konstrukcijas, laikančias varpus, kurių svoris iki 9 tonų ir t.t. Taigi nufilmavau miesto panoramą. Kai jau turėjau tinkamų kadrų, išsitruakiau fotiką ir taip pat nufotkinau panoramą (paspauskite ant paveikslėlio norėdami matyti didesnį vaizdą)

Taigi kaip jau laikas būtų lipti žemyn, bet sutikau kažkokį vyruką, o, sakau, jūs turbūt prižiūrite varpus, sako taip, dar ir groju sako. Nu ir pasisekė. Taigi jis netrukus turėjo groti. Leido nufilmuoti, taip pat noriai dalinosi žiniomis apie šį instrumentą, kantriai atsakinėjo į kiekvieną klausimą ir grojo grojo grojo. Dar Bartekas, kurį pasiėmiau į kompaniją, pianiną išmanantis, protingai galva linksėjo ir rodomas natas pažinojo. Štai trupmas reportažiukas:

O būtume ėję ten kokią dešimtą valandą ar jau antrą, nebūtume sutikę stebūklingo muzikanto. Bet sutikome ir dar kontaktais apsikeitėme :) A maža kas.

Share