Paskutinis pasispardymas

Taip pavadintas mano labiausiai mėgstamas patiekalas iš "Katpedėlės" valgiaraščio. Kai buvau jaunas ir kvailas, kaskart, kai nuotaika būdavo slogi, eidavau į tą restoraną ir užsisakydavau minėtąjį patiekalą. Pakelia nuotaiką, žuvies patiekalai tuo ir ypatingi. Na bent jau tol, kol neatneša sąskaitos. Dabar, kai esu gražus ir protingas, keliais žodžiais papasakosiu ką gi mačiau Kaune gruodžio 19-ąją klube "Siena". Paskutinį pasispardymą. Rėkit ant manęs, prieštaraukit kiek norit, bet pasakysiu Jums štai ką. Gravel pagaliau iširo. Sugriuvo. Nebėra. Ba. Išdavė broliai Sinickiai pusę grupės, nebe tas. 

Šiandien diena turėjo būti skirta darbui ir tik darbui. Esu maloniai paprašytas sukurti banerius ir užsklandėlę renginiui "Kino atostogos 5". Ir šakės kaip man nesisekė. Laikas spaudžia, rytojus skirtas laidos "Šeimos pinigai" demo versijos montavimui, laptopo neturiu, o kambarys varo stresą. Tiesiog nebeįmanoma. Lyg visos sienos artėtų viena prie kitos mėgindamos mane sutraiškyti, norisi bėgti, bet nėra kur. Nenueisiu gi su stacionariu kompu nei į garažą, nei dar kur kitur. Erelį cituojant - 'aplinka kalta'. Pasiguodžiau mamai, ėmėme kartu ieškoti būdų šiai problemai išspręsti. Ir nutarėme, kad mano kambaryje viskas netaip! Baldai rėkia, nedera tarpusavyje, visur dominuoja aštrūs kampai, sienos plikos, erdvės mažai. Beveik kaip jaunimo nakvynės namuose Paryžiuje, tik kambarys didesnis. Ką šiandien padarėme, tai perkėlėme mano rašomąjį stalą į kitą vietą. Kažkas gaivaus. Visas kambarys liko man už nugaros, kai anksčiau pusė jo buvo mano darbinis fonas. 

Tam tikros aplinkybės privertė mane mąstyti apie daugumos žmonių elgesį ir tokio elgesio priežastis. T.y. kodėl tie, kurie apsimeta esą tikri draugai ar mažų mažiausiai bičiuliai, dar nespėjus nusisukti ima mėtyti akmenis į svetimą daržą, kai sodininkas negrindžia akmeninio tako! Na va, stabtelėjau. Tapo sunku dėlioti mintis. ---Praleidžiam dėstymą--- Paliksiu peno apmąstymams ir Jums. Aš sakau: "esu didesnis siaubūnas tik už tuos, kurie manęs tokiu nelaiko". Niekas neaišku? Nu gi galvokit, galvokit, man tai atrodo taip paprasta. 

Ir prašau, pavovanokite kas nors žieminį paveikslėlį blog'ui. Išmatavimai 650pix į ilgį ir pagal sveiku protu paremtą fantaziją į aukštį

Iš visų didelių dalykų labiausiai mane erzina smulkmenos

Gerai, atsidariau langą, kuriame reikia rašyti dienoraštį. Ir nuo ko pradėti? Gerai, pavadinimui pritaikiau ryte į galvą šovusią mintį. Apie ją šiame straipsnyje daugiau nieko neminėsiu. O kas toliau?
Baigėsi Skalvijoje vykęs Dokumentiniu filmų festivalis, kurio uždarymo metu buvo rodomas dokumentinis filmas "Vabzdžių dresuotojas". Cinevera.lt cituoju: Tai dokumentinis filmas apie Vladislovą Starevičių - Europos Disnėjų - lėlinės animacijos pionierių, kinematografijos amžininką bei tikrą burtininką, kurio stebukladarystė užgimė Lietuvoje XX a. pradžioje, išgarsėjo Rusijoje ir pilnai atsiskleidė Prancūzijoje. Citatos pabaiga. Siūlau pažiūrėti, tikrai nuostabus filmas. Tik tas vabalas siaubingas. Savaitgaliui pasiskolinau fotiką iš kolegijos, fotkinau fotkinau, bet taip nieko gero ir nenufotkinau. Trūksta įgudžių, ką padarysi, bet už tai koks malonumas fotografuoti ne su muiline! Man truputį patinka trijų kryžių nuotrauka
o labiausiai patinka suvalgytas arbūzas:)

Opapa

Šįryt labai tingėjau keltis, tad miegojau ir tik po to atsikėliau. O kokia Tavo diena?

Giltinės liežuvis

Vienu rūpesčiu mažiau. Šiandien atsiskaitėme animacijos praktikos užduotį.
Sveikinu Šarūno komandą (Šaras, Mintautas, Mantas ir Tomas) sukūrus geriausią filmuką, tikiuosi vėliau patalpinti savo blog'e.
O štai praitos nakties darbo vaisius:


Giltinės liežuvis from Martynas Zaremba on Vimeo.

Ką aš [ne]padariau

Čia toks atsiskaitymas rytdienai, dirbom grupelėse, kas ką nuveikė ir šiaip papasakot... Gal kam bus įdomu. O apie Paryžių vėliau parašysiu, dabar fiziškai nera laiko. Ir taip grieką darau, kad blog'ą pildau, o ne multiką animuoju. Ir paveikslėlį gal vėliau įmesiu kokį.

Pirmą dieną pasiryžau iškelti save į režisierius. Susirasti manimi pasitikinčių žmonių nebuvo sunku. Jau po akimirkos buvome keturiese – aš, Eduardas, Einaras ir komados siela Natalija.

Sugalvoti scenarijų ir nupiešti preliminarią kadruotę taip pat netrukome. Pasirinkome puikią pasaką „Giltinės liežuvis“ ir idėjos pasipylė lyg iš gausybės rago. Skaičiau pasaką po sakinį, grupės nariams pasakojau kokie vaizdiniai mane aplanko ir, kadangi visiems tiko, nutarėme apsistoti prie tokio siužeto, kurį dabar ir turime.

Vėliau tą dieną gynėme savo kątik sugalvotą siužetą ir buvome visaip kaip iškoneveikti, nuolatos tikinami, kad mes nesugebėsime, kad mums nepavyks, bet iš visų jėgų stengiausi pakelti nuoširdžiai sunerimusių komandos narių ūpą ir man pavyko. Truputį pasinervinę vėl sėdome į bendrą diskusiją, kurios metu nutarėme susitikti kitą dieną, taip pat pasiskirstėme darbais (kiekvienas paraše savo darbus asmeniniuose aplankuose). Maniškis – parašyti smulkų scenarijų. Beje, neabejoju, kad Eduardas savo aplanke pamiršo paminėti, jog buvo paskirtas sausainių prie arbatos ministru.

Kadangi vadovo patirties neturiu, iš pradžių sekėsi Dievaži nekaip. Sunkiai suprasdavome vienas kitą, interesai nevisuomet sutapdavo, nuolatos jaučiau spaudimą, buvau kaltinamas, kad neskiriu darbo, o paskyręs susilaukdavau daugybės argumentų, kodėl asmuo darbų atlikti negali (ne apie visus). Susitikdavome kasdien išskyrus pirmos savaitės antradienį ir penktadienį, taip pat savaitgalius ir antros savaitės ketvirtadieni ir penktadienį, kai buvau išvykęs.

Laukė pirmosios savaitės ketvirtadienio susitikimas su dėstytojais, tad nusiteikiau labai karingai, galvoje šimtus kartų permąsčiau kaip reaguosiu ar atsakysiu į vieną ar kitą neadekvataus bendravimo išraišką, bet, mano nuostabai, susitikimas praėjo be pakelto tono, gavome naudingos informacijos (ką reikia pataisyti ir t.t.). Pavyzdžiui, surašiau „time‘ing‘ą, kurio prieš tai neturėjome“.

Antrąją savaitę horizonte ėmė matytis fonai, nuspalvinti personažai, girdėtis Einaro parinktos melodijos bei garso efektai. Vis dėlto dar neturėjome veikėjų įgarsinimų, kadangi dėl nežinomų priežasčių įrašas neišsisaugojo. Beje, Karolį ir Šarūną įgarsinti ekspresyvųjį veikėją ir senuką užverbavau aš. Be to surašiau veikėjų tekstus. (čia nesigiriu, tik užduotis parašyt ka padariau asmeniškai)

Dar susidurdavau su didele problema – dalis komandos narių nuolatos nukreipinėjo savo jėgas ne ten, kur reikia, tuo apsikraudami bereikalingu darbu.
Vienas didžiausių darbų, kuriuos nudirbau – atsakinėjau į visus klausimus ir mėginau komandos narius išmokyti ieškoti atsakymų ir priimti sprendimus patiems. Pasikartosiu, sekėsi prastai.

Laiko stoka didino įtampą, vis labiau jautėsi bereikalingas stresas. Tai pastumėjo susimąstyti ir atlikti savianalizę, kurios metu ne ieškojau kaltų, o stengiausi suvokti ką aš, kaip vadovas, dariau netaip, kad situacija tapo tokia komplikuota. Ir supratau. Bet tai per daug didelis atradimas, kad su visais dalinčiausi. Gal aš ir nebuvau geru vadovu, gal ne per geriausiai atlikau režisieriaus pareigas, galite sakyti, kad aš susimoviau ir nusitempiau į prarają su savimi tris niekuo dėtus žmones, bet patikėkite manimi – kitą kartą aš žinosiu ką dariau netaip ir eisiu į priekį aukštai iškelta galva. Turbūt tuo mano tekstas turėtų ir pasibaigti, bet pridursiu: ...ir eisiu į priekį aukštai iškelta galva, nes nebijau pripažinti savo klaidų, o kas pripažįsta savo klaidas – niekada nepralaimi.

P.S. Animavau dalį scenų, atlikau montažą, gavau nuotraukas gyvųjų analogų, t.y. žmonių, kurie mus įkvėpė personažams sukurti (Karolis, Andrius ir Driežis).

P.S. Paskutinis darbas, kurį užsibrėžiau atlikti – po peržiūros padėkoti „Žalčių“ komandai (būtent taip mes ir pasivadinome) ir atsiprašyti už viską, kas iš mano pusės buvo atlikta neteisingai.