Eurotripas

Neseniai grįžau iš kelionės. Važiavome automobiliu iki UK, ten filmavome trijų dienų konferenciją pavadinimu "Breaking convention". Realiai kas ten vyko (anot manęs), mokslininkai, 60-ųjų laikų hipiai, kiti žinovai bei entuziastai kalbėjo apie... narkotikus. Renginyje narkotikų nebuvo siūloma ir apsikritai, jaunimo beveik nebuvo. Juolab bilietas paprastam dalyviui kainavo 80 svarų. Tai buvo mokslinė konferencija, nepaprastai įdomu, siūlau skaityti visą ilgą pasakojimą.

Labai norėjau kur nors nuvykti, todėl sėdau prie kompiuterio ieškoti pigių skrydžių į kokią įdomią vietą. Beieškant man paskambino Mantas, grupiokas, paklausė ar galėčiau pafilmuoti konferenciją UK, sakau na, aš Lietuvoj, nieko tokio sako, čia po dviejų dienų išvažiuotume - su mašina. Sakau pagalvosiu. Apsisprendžiau važiuoti ir rupus miltai, tikrai nepasigailėjau! Labiausiai man patiko, paskambina draugas šeštadienį, ~11 vakaro, kalbam klabam, pasakoja savo istoriją, po to sako "beje, ką ryt veiki?" "ai, važiuoju į Berlyną..." "a, ok, iki".

Tiesa, gal trumpai apie ekipažą. Pasiūlymą filmuoti konferenciją ir viską suderino Audrius (prodiuseris) ir Justinas Beinorius (filmeikeris). Susipažinau su jais dieną prieš išvažiuojant. Taip pat Mantas ir Giedrė - jie mano grupiokai.

Maksimoj užsipirkom maistelio, važiavom iki pat Berlyno. Pradžia buvo sunki - daug daiktų, penkiese automobilyje, nelengva dalia man, kaip tokiam poniukui. Po 16 valandų jau buvom Berlyne, mus priėmė Audriaus ir Justino bičiulė Paulina (niekur nemokėjom už nakvynę, visuose miestuose priėmė Audriaus su Justinu draugai/ pažįstami). Išmiegojom ant grindų, ryte dar truputį pasivaikščiojau po kvartalą, o netrukus, pavalgę kuskuso, traukėm į Amsterdamą.

Amsterdame apsistojom pas tokį Vilių. Labai įdomus žmogus. Miegam miegam (tarp kitko labai patogios grindys), išlekia iš kambario "chebra turit 15 minučių vėluoju į darbą) - tuo tarpu pats pasiruošė gal per keturias minutes! Jau stovėjo visas blizgantis su kostiuminėm kelnėm, liemene, lakierkom ir net nesusivėlęs bei kantriai laukė, kol paskubom išsibruksim lauk. Tądien buvom suplanavę važiuoti prie jūros. Be abejo, taip ir padarėm. Buvo nepaprastai graži diena, čilinom, net nudegiau saulėj, veidas buvo raudonas kaip burokas. Vakare grįžom nakvoti pas Vilių, o ryte buvo dežavu, nes jis vėl išlėkė iš kambario su fraze "turit 15 minučių". Sakytumėt nemalonu? Labai malonu, nes miegojom po 4-5 valandas, o dienų ilgumas toks, kad laikas nustojo egzistuoti. Ir visiškai atsijungiau nuo Lietuviškas kasdienybės.

Toliau pervažiavom Belgiją, o iš Prancūzijos kėlėmės keltu į UK. Persikėlus teko važiuoti kaire kelio puse, bet Audrius puikiai susitvarkė su šia užduotimi. Netrukus buvome Canterbury, kur mus priėmė Ieva. Vienai dienai išlėkiau į Londoną, vienas. Bendrakeleiviai labai palaikė mano norą ir net skatino tai padaryti. Džiaugiausi. Londone susitikau su Egle, kuri man daug ką aprodė.

Ok, kadangi grįžęs neparašiau viso įrašo iš karto, įspudžiai pamažu išsilakstė. Istoriją apie kelionę pasakojau visiems sutiktiems žmonėms. Todėl greitinu įrašą (ir raidžių sutaupysime). Londone gražu - parkai žaliuoja, žydi. Žmonių ten devynios galybės. Niekas niekam nerūpi, gyvena kas sau, žmonės pasirodė šaltoki. Ir labai įvairūs. Tarkim važiavau metro, buvo septyni žmonės prieš mane - visi skirtingų rasių, apsirengimo stilių, toli gražu ne pilka masė mūsų troleibuse.

Grįžau į Canterbury. Tris dienas filmavom konferenciją. Gavau milijoną informacijos apie narkotines medžiagas. Sužinojau tai, ko man mokykloj nesakė, ko nesakė ir tėvai. Bet nenorėdamas siaubingai išsiplėsti, jeigu turėsiu ūpo, skirsiu atskirą straipsnį savo išvadoms apie tai.

Galiausiai keliavom namo. Keliavom keliavom, keliavom keliavom, grįžtant nakvojom Amsterdame, kur mus šiltai priėmė Audriaus draugė Gabrielė su draugu Arnu, visą vakarą šnekučiavomės, klausėm muzikos per patefoną, valgėm kuskusą. Pirmas pilnai civilizuotas butas per mėnesio trukmės (laiko matais galvoje) kelionę. Ir labai gražus interjeras, aura, jaučiasi tokia šeimos idilė :)

Paskiau link Berlyno, truputis kamščių, galiausiai nakvojom vėl pas Pauliną, o iš jos tiesiai į Lietuvą. Važiavom važiavom, važiavom važiavom, ir grįžom. Ir vėl Lietuva, su savais džiaugsmais ir liūdesiukais, puikiais draugais ir marozais gatvėse. Bet dabar man viskas kitaip. Tikiuosi per greitai neišsigaruoti :)

Skiriu dainą, kurią atliko mūsų nauji draugai Jamaikiečiai, konferencijos metu (perduoda linkėjimus Lietuvai)