Urban game @ Maastricht

Turiu miegoti, nes ateinančią dieną anksti keltis, važiuosiu į Amsterdamą. Bet atsiguliau, guliu guliu minutę, antrą minutę, bet kaip neužmiegu taip ir neužmiegu... Taigi esu numatęs vieną temą, kuria norėčiau pasidalinti, naudojuosi proga:
Šiuo metu nesimokinu kurti video, bet kas savaitę reikia sukalti po video reportažiuką, mat dėstytojai pasisakė tingintys skaityti mūsų rašliavas. Neseniai įkūriau mūsų grupelės aplinką YouTube, todėl pristatau du video. Štai pirmasis labiau iš studentiško gyvenimo. Pasiklausinėjau chebros savo bendrabutyje ką jie žino apie finansinį raštingumą bei kitų klausimų:

O čia jau kai žaidėm Maastrichte tą jau patį Urban Game'ą, pasiėmiau į miestą filmavimo kamerą ir naktį prieš paskaitą prisėdau montuoti. Dariau viską savo nuožiūra, o paskui grupiokai pareiškė, kad mes ten visgi laimėjom, o ne pralaimėjom...

Va dar kokią nuotrauką gražią mestelsiu, tik trūksta mūsų komandos lyderės Lizos, o taip tai čia visi:

Share

Status report 2

Friday is for creativity. Vis dažniau galvoju "frazes" angliškai... Pastaruoju metu išvis nedaug ką tesugalvoju, bet jau atsigaunu.
Gyvenimas čia visai neblogas. Man ir toliau patinka miestas, kuriame gyvenu. Tai Hasseltas. O dar man labai patinka Maastrichtas, ten išeini į gatvę ir matai visišką harmoniją! Žmonės laimingi, miestas sutvarkytas gražiausiai, o kai laukiu triskart per savaitę autobuso, matau transporto žiedą kuriuo nuolatos važiuoja daugybė automobilių, dviračių ir motorolerių vienu metu. Esu laimingas žmogus ir laiko neskaičiuoju, taigi žiūriu į tą žmonių ir jų transporto priemonių įvairovę ir nieko daugiau man tuo metu nereikia. Dešimt minučių, pusvalandį...
Pagaliau ir pas mus atėjo ruduo. Dviračių takai geltonuoja nuo krentančių lapų, atvėso, tačiau pradėjo šildyti ir mažam kambarėly didelis radiatorius daro savo.
Pripratau važiuoti. Valanda pirmyn ir valanda atgal turint apie ką galvoti nebeprailgsta ir netgi tampa savotišku malonumu. Vieną rytą, kai Vilniuje snigo, pakeliui į paskaitas Maastrichte aušo gražiausias rytas. Gražūs vaizdai taip pat palengvina kelionę - pievose ganosi karvės iš "Milka" šokolado reklamos, o privačių namų kiemus puošia įvairiausių formų augalų skulptūros. Na ne "Arkos" iš surūdijusių vamzdžių kaip Neries krantinėj, bet tai koks burbulas ar kvadratas. Kadangi tyngiu tampytis daug daiktų, į paskaitas fotiko ir kameros neimu, tik sąsiuvinį, laptopą ir telefoną. Telefonu ir nutraukiau šią nuotrauką

Belgija1

Kad jau sėdžiu čia trečia diena be interneto... Jaučiuosi toks... Švarus iš vidaus! Tik gyvas bendravimas su pirmą kartą matomais žmonėmis! Ir visi jie man malonūs, be to, esu svetimšalis. Bet niekas nepagalvoja, kad esu ateivis iki imu šnekėti angliškai. Tiesa, greitai prabilsiu ir olandiškai. Jau turiu 12-os svarbiausių žodžių bei išsireiškimų žodinėlį. Bet ir kiti po truputį mokosi lietuvių. Štai viena mergina iš mano aukšto sakėsi dirbanti kavinėje su lietuviu ir paprašė, kad išmokyčiau paragintį jį gimtąja kalba. Taigi užrašiau jai ant lapelio „judink subinę, lietuvi“.
Atvykau netikėtai sėkmingai ir labai greitai. Pirmą kartą skridau lėktuvu kurį pilotavo moteris. Dar niekada nusileidimas nebuvo toks švelnus. O ir traukiniai, kuriais nusigavau iki savo miesto Hasselt‘o riedėjo tyliai ir tolygiai. Persėdau į kitą traukinį ir bendravimas su lietuviais baigėsi. Nuo šiol tik angliškai. Iš stoties mane pasiėmė Jan‘as, kuris siuntė man labai oficialius informacinius laiškus, tad ir aš stengiausi atsakyti jam tokiomis pačiomis manieromis, tačiau kai jį sutikau – maniau nugriūsiu. Jis, suprantate, na jis yra... pooookštininkas! Bajeruoja ir bajeruoja. Mėgsta išdurinėti naivius atvykėlius, ko gero. Suskelia bajerį ir laukia reakcijos kepminiuko veidu.
Gyvenu gražiame mieste. Ir centras netoli. Ir centras nedidelis. Bet jis yra centras iš tikrųjų, kadangi jį supa žiedo formos kelias, kuris neleidžia pasiklysti. Centre beveik nėra automobilių. Centre beveik nėra šiukšliadėžių, tačiau nepamatysite nė vienos šiukšlės numerstos ant šaligatvio. Žmonės čia labai tvarkingi ir rūpinasi švara patys.
Aš čia jaučiuosi gerai. Tik brangu, bet aš pardaviau motorolerį, dabar galiu nusipirkti ką panorėjęs.

Geriausia motorolerio reklama

Šiais laikais, kai pasiūla gausiai viršyja paklausą, nutariau imtis išskirtinių priemonių ir sukūriau viralą (reklamą) apie savo motorolerį. Kontaktiniai duomenys: +37062157268 / zamartis@gmail.com

Prieš pradėdamas pasakoti apie reklamos gamybą norėčiau išskirtinai padėkoti savo puikiam draugui Antanui Kaušylui už pagalbą bei jo gražiai šeimynai už vaišes. Važiavau į buvusį darbą, kur atlikinėjau praktiką, į Starworks, pasiskolinti mikrofono, kuris prisikabintų man prie marškinių. Lipnia juosta privyniojau filmavimo kamerą prie posūkio lemputės, o grįždamas - aplink sėdynę. Po to prilipdžiau prie Antano mamos mašinos bagažinės - vėlgi važiavau ir filmavausi. Dar fotografavome po kadrą. Ir galų galiausiai sekmadienį radome mustangą Vilniaus senamiestyje. Sumontavau ir vualia :)

Share

Muffins

Tiesiog negaliu neparodyti. Man taiiip patinka šita nuotrauka, ne tas žodis. Gera draugė Eglė iškepė seniai žadėtų keksiukų. Na o padėkojau ne tik aš, bet ir jie:

Domino, bet ne sausainiai

2009m. rugpjūčio 13d.

Rašau įrašą tiesiai iš Amerikos. Taip, teisingai, viešiu Amerikoj, nuvykau ten anksčiau nei buvau suplanavęs. Išvis ekspromtu. Vaikštau su Einaru, jam kažkas paskambino, pakalbėjo, ragelį padėjęs sako: "varom į Ameriką!". Nu gerai, varom tai varom. Esu čia nuo vakar ir tikrai nėra blogai. Lyja, tačiau pro debesų plyšius skverbiasi saulė.
Atskleisiu kortas: nuvažiavau pas grupioką į Skuodą. Į svečius, kvietė atvažiuoti (šešių valandų kelionė autobusu tikrai neprailgo)
Namuose pasitiko labai gerai nusiteikusi šeimyna, pamaitino išalkusį ir pagirdė ištroškusį Zarembą. Po to nuvažiavom į Ameriką. Kaimelį Lietuvoje. Dar Einaras draugų pasikvietė. Atsikėliau anksčiau už visus, kad galėčiau parašyti blog'ą.
Naktį stebėjome meteoritų lietų. Buvo silpnai debesuota, bet silpnai ir lietinga žvaigždių. ~1 meteoritas per minutę. Gražu, bet reikia turėti kantrybės.
Minties šuolis: man patinka titnagai. Tai tokie įtin tvirti ir išskirtinos išvaizdos akmenys. Jų randama ir Lietuvoje. Randama jų nemažai, kai viešėjau Dzūkijoje ten išvis kas antras akmuo titnagas, o štai brolis pasakojo, kad jeigu Danijoje išgrįstas takelis prie jūros tai 80% takelio sudaro titnagai. Neblogai, mat radęs titnagą visada parsinešu namo. Nebent jų yra daugiau nei gali tilpti į kišenes. Sužinojęs mano pomėgį geriausio naujo giminaičio Audriaus tėtis Augis (nagi, nieko painaus) perdavė man savo rastą titnagą. Pionierių stovykloje pasakojo: "juodas su baltais taškais, galėsiu atiduot". Gražus akmuo, man gražus, bet nėra toks, kokį įsivaizdavau, tačiau Augio pasakojimas man pakišo mintį, kad juodas su baltais taškais kas? - domino. Ta proga susistačiau kambary domino, pasidėjau titnagą ir nufotografavau.
Jeigu kas nors turite kokį įdomesnį, bet mažai reikalingą titnagą, nesidrovėkite, aš priimsiu ;)

Savaitgalis su grikiu

2009 m. rugpjūčio 8 d.

Sėdžiu šešėlyje ant minkštutėlio fotelio, šalia pirties po beržu. Prieš akis matau ežerą ir vieną kitą užmestą dugninę meškerę. Kairiau deginasi mano naujas geriausias giminaitis Audrius, o mažasis broliukas Tomas lavina meškeriojimo įgūdžius. Kitaip sakant esu pionierių stovykloje. Taip vadinasi viena jau tradicine tapusi išvyka apie kurią galėčiau pasakoti iki pažaliavimo. Paminėsiu tik svarbiausius aspektus: sužinojau, kad mano Tėvukas žaidžia grikį geriau už mane! Tarp kitko – nusipirkau naują grikį! Radau vieną vietą kur parduoda šią jau deficitine tapusią prekę. Akropolyje yra tokia vos ne kūdikių prekių parduotuvė „Čipolinas“. O jokie Instinktai, Havajai ar kitos ekstremalios parduotuvės tokių nebeturi ir nežada užsakinėti.

Vieną vakarą eksperimentavome su išlaikymu. Pateikiu keletą variantų. Galima būtų ir daugiau, bet prožektorius nusėdo... Fantazija po ilgos dienos taipogi.

Vasara tiptopais eina į pabaigą, bet man atrodo, kad ji nejuokais užsitęsė. Taip būna kai ko nors neišpasakytai lauki. Tada laikas eina truputį lėčiau, o sulaukus malonumas būna dvigubas.