Oooook! Šiandien diena absoliučiai skiriasi nuo vakarykštės. Turiu omenyje tą kūrybiškąjį aš ir t.t... Šiandien tiek daug nuveikiau, kad noriu griūti į lovą ir miegoti, bet žinau, kad dar daug mažų darbelių liko. Įdomu ar atliksiu juos... Savo šiandieninės dienotvarkės tikrai nepasakosiu, juk kiekvienas turime savasias :) Tik noriu pasakyti, kad dienoraščio terapija turi poviekį. Mano patarimas kaip elgtis, kai iš per gero gyvenimo netenkate ūpo, savimylės ir t.t. - nieko nedarykite. Nedarykite nedarykite iki taaaaip užknis, kad parašysite dienoraštį ir vėl grįšite į senas vėžias.
Prasidėjo praktika kolegijoj, truksianti dvi savaites. Dirbsime grupelėmis, mūsiškė pavadinimu "Žalčiai". Ai ką aš čia plėtotis pradėsiu. Esmė: reikejo man, kaip grupės režisieriui, pristatyti sumanymą. Na kadangi reikėjo parengt idėją pasakai iš knygos "Sužeistas vėjas" (mūsų pasirinktoji 172psl. "Giltinė ir liežuvis" ar kažkaip panašiai. Ten pasakojama apie senuką, kuris mirdamas susidorojo su siautėjančia, visus iš eilės žudančia giltine. Iš pirmo žvilgsnio jokios idėjos ten nematyti, paprasčiausiai pasakojimas. Bet aš pamėginau pasikapstyti tarp eilučių ir štai ką suvokiau: tas diedukas mirdamas padarė paslaugą gyviesiems. O jei kiekvienas mirdamas taip pasielgtų? Juk taip ar taip laikas mirt atėjo. Jei, pavyzdžiui, tokiu atveju prieš mirtį imtų ir pasakytų kokią šokiruojančią tiesą apie gyvenimą? Tai labai pagelbėtų gyviesiems, o mirštančiam jau jokio skirtumo. Jeigu štai jis būdamas jaunas ir sveikas išpasakotų, slaptosios tarnybos jį persekiotų iki nugalabytų anksčiau laiko. Čia tarkim jei koks nacis arba tiesiog seimo narys ant mirties slenksčio būtų :) Oho kiek nerišlaus teksto privėliau... Ai, nepaminėjau, Leikaitė, kuriai jokios idėjos nepatinka, maniške liko sužavėta. Aleliuja.
Prasidėjo praktika kolegijoj, truksianti dvi savaites. Dirbsime grupelėmis, mūsiškė pavadinimu "Žalčiai". Ai ką aš čia plėtotis pradėsiu. Esmė: reikejo man, kaip grupės režisieriui, pristatyti sumanymą. Na kadangi reikėjo parengt idėją pasakai iš knygos "Sužeistas vėjas" (mūsų pasirinktoji 172psl. "Giltinė ir liežuvis" ar kažkaip panašiai. Ten pasakojama apie senuką, kuris mirdamas susidorojo su siautėjančia, visus iš eilės žudančia giltine. Iš pirmo žvilgsnio jokios idėjos ten nematyti, paprasčiausiai pasakojimas. Bet aš pamėginau pasikapstyti tarp eilučių ir štai ką suvokiau: tas diedukas mirdamas padarė paslaugą gyviesiems. O jei kiekvienas mirdamas taip pasielgtų? Juk taip ar taip laikas mirt atėjo. Jei, pavyzdžiui, tokiu atveju prieš mirtį imtų ir pasakytų kokią šokiruojančią tiesą apie gyvenimą? Tai labai pagelbėtų gyviesiems, o mirštančiam jau jokio skirtumo. Jeigu štai jis būdamas jaunas ir sveikas išpasakotų, slaptosios tarnybos jį persekiotų iki nugalabytų anksčiau laiko. Čia tarkim jei koks nacis arba tiesiog seimo narys ant mirties slenksčio būtų :) Oho kiek nerišlaus teksto privėliau... Ai, nepaminėjau, Leikaitė, kuriai jokios idėjos nepatinka, maniške liko sužavėta. Aleliuja.
Papuošiu straipsnį Eduardo (mūsų komandos dailininko) eskizu. Vaizduojami personažai Diedukas ir Giltinė:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą