Išvyka; du žmonės 6 litai

No drugs no sex no rock'n'roll - tik du seni geri draugeliai toli nuo rūpesčių pabėgę.

Penktadienį gavau pasiūlymą iš Meinardo važiuoti pas mane į kaimą dviračiais. Pasirodytų nekuklus pasiūlymas, bet apie galimybę ten nuvykti esu užsiminęs jam ir anksčiau. Liepiau greit susiruošti, bo nespėsim iki sutemų. Juolab neturime nei liemenių, nei atšvaitų ar kitokio gėrio. Jeigu esate sveiko proto primigtinai rekomenduoju įsigyti būtinus komponentus kelionei prieš išvykstant kur nors dviračiu tamsiu paros metu. Raginau raginau, o užsivėlinau aš pats - prieš kelionę nutariau pašokti, padainuoti, paskaityti knygą, nueiti į automobilį pasiklausyti muzikos. Tuomet jau Meinardas mane visaip ragino skubėti.
Prisiputėm ratus, užsukom į parduotuvę nusipirkti vandens ir bananų (6 litai) ir išvykom.

Meinardas nejuokais įbaugino du grėsmingus forsus bei jų paneles pasivijęs juos dideliu greičiu lėkdamas nuo kalno ir priartėjęs prie jų kojų ėmęs staigiai stabdyti!
Įsukom į dviračių takelį, iš pradžių buvo tik nuokalnė, taigi mynėme pirmyn ir lenkėme vėją.
Pirmą kartą sustojome už Nemenčinės. Pamatę stotelę su dailiu geltonu žolėse baigiančiu išnykti suoleliu neatsispyrėme pagundai prisėsti, pasifotografuoti.
Kaip tik tuo metu sulaukiau kolegos skambučio, kuriam irgi buvau minėjęs apie galimybę apsilankyti kaime ir sakiau, kad nutarėme važiuoti dviračiais taigi baliaus nebus. Kolega atsargiai paklausė ar nieko tokio, jei jis atvažiuos. Ar gerai pasielgiau? Manau, kad gerai, aš pasakiau teisybę, pasakiau, kad važiuoju į kaimą su senu geru draugu, kalbėsimės ir dalinsimės paslaptimis. Jis viską suprato ir lai nesupyksta. Esu dėkingas tam žmogui už puikų laiką, neabejoju, kad dar bus nemažai panašių progų. Nors kai teko tokiu atveju sakyti teisybę kitam žmogui ant manęs buvo nejuokais užpykta. Gal ir buvo už ką, bet už visai kitus dalykus.
Važiavome toliau. Įveikėme paskutinę grėsmingą įkalnę, teko net pasistumti. O jau tada įgavome pagreitį. Likusius 10 kilometrų kojos mynė už mus, liko tik laikyti vairą. Po poros valandų su trupučiu jau buvome vietoje. Neabejotinai reikėjo nusiprausti. Ėjome maudytis taip, į Nerį. Na ir ką? Čia dar prieš įtekant į Vilnių... Beveik 11 vakaro, prieblanda, mirkstu vandenyje įsikabinęs į dugną, kad srovė nenuneštų, virš vandens tvyro nedidelis rūko sluoksnis, o viršum jo skaisčiai spindi mėnulis. Priešpilnis.
Vėsu, uodai puola, metas grįžti į namą. Išsivirėm arbatos, lengvai užkandom ir nuėjome miegoti. Aš nenorėjau miegoti, norėjau skaityti knygą. Pasisiūliau Meinardui, kad galiu garsiai paskaityti knygą iš kito kambario. Sako gerai gerai, paskaityk, o tas užmigo. Tiesa skyrius buvo ko gero nuobodžiausias ir ilgiausias visoje knygoje.

Atsikėlėme 12-ą. Mažumėlę lijo. Meinardas palaistė šiltnamį, po to kitą šiltnamį. Aš atlikinėjau kitus reikalingus darbus, kuriuos atlikti paprašė tėvai. Užkandome agurkų su medumi, kurių tikrai netrūko.
Prisėdome paskaityti knygų. Užkandom melionų sėklų, kurias Meinardas buvo pasiėmęs iš namų. Su kaimyne Barbora nuvažiavome prie ežero išsimaudyti. Ten sutikome daug bjaurių vaikiukų kaimietukų. Nenoriu nieko įžeisti, bet tokie jau tie vaikiukai kaimietukai. Neabejoju, kad yra ir gerų vaikiukų kaimietukų - pažįstu tokių asmeniškai. Matyt už šias mintis šokdamas nuo lieptelio sugebėjau pasiekti žvyruotą dukną ir nusibalnoti dešinės kojos pirštus. Vėliau mačiau kaip musė nutūpė ant vieno iš įdrėskimų ir godžiai gėrė. Vanduo, beje, buvo puikus, mirkome vandenyje gan ilgai. Grįždami dar užsukome pasižiūrėti aukšto kranto (skardis, kurio apačioje matyti Neries vingis). Meinardas dar ir pažemuogiavo. Grįžom. Beje kelias buvo tikras iššūkis - kur bevažiuotum, visur tarka. Žvyrkelis, kurio paviršius tokios formos "VVVVVVV" (daug mažyčių duobučių). Meinardas plovė dviratį, aš pildžiau šiltnamiams skirtus vandens rezervuarus. Nepaminėjau dar vieno svarbaus dalyko, retkarčiais užsukdavo kaimynė Smilga.
Išsivirėm grikių. Tiksliau Meinardas išvirė. Aš juos labai mėgstu, o Meinardas jų neapkenčia, bet šįkart valgė net ausys linko. Suplovėm indus, apsitvarkėme ir buvome pasirengę važiuoti namo. Dar užsuko kaimynė Ingrida trumpam pasisveikinti, apsikeitėm trumpais sakinukais kaip kam sekasi.
Kelionė namo truko lygiai dvi valandas. Iš pradžių buvo sunku (pirmą kartą važiuoju dviračiu šiais metais), o kuo arčiau namų, tuo labiau pasireiškė antrasis kvėpavimas. Pakeliui sustojome pasifotografuoti netikėtai pastebėtoje stotelėje.
Kaip visada išvykstant kai ką palikome. Gerą orą. Pasiekus žirmūnus ima nesvietiškai lyti ir nuotykių ištroškęs Meinardas parpuola ant žemės. Laimei nieko rimta - draugiškai pasijuokiame ir sukertame rankomis. Mes grįžome namo.