Dienoraščio terapija

Jokiu būdu negalėčiau pasakyti, kad man labai blogai - dėl kažko labai rūpinčiausi ar panašiai, bet jaučiu nedidelę tuštumą kūrybiškajame aš. Labai gaila, bet motyvacijos kurti taip pat nejaučiu. Na kaip, jaučiu, bet rankos nekyla. Nekyla rankos net šį straipsnį rašyti, bet aš nuoširdžiai tikiuosi, kad tai vienintelis kelias pralaužti moralinio sąstingio ledus. Per ilgai linksminausi ir tinginiavau. Ir daug tokių straipsnių mano blog'e pastaruoju metu... Common! Aš gi Zaremba ;D Esu linksmas bachūras, viską galiu ;D Va, prikolą galiu papasakoti. Pagavo mane policajai per raudoną važiuojant. Na man atrodo, kad per raudoną nevažiavau, bet jie juk geriau žino:) Tai va, parašiau pasiteisinime "Sutinku, labai gailiuosi, ko žmogus, įsimylėjęs, nepadarai". Labai pareigūnus prajuokinau, bet nepaleido. Važiuosiu antradienį su komisija derėtis, kad teises atiduotų ;D
Einu pavalgyt ko nors (ir tai vienas iš daugelio pateisinimų norint išsisukt nuo būtinų darbų ). O! Gal reikia savo blog'ą paskaityt, na, senesnius įrašus, gal jau esu išradęs tą dviratį, kurį minant darbai lengviau nudirbami (dar vienas pasiteisinimas). :)

Dalia, tas naujasis serialas susijęs su Leikaitės paskaitomis, o šiaip - tik mano galvoje, vargu ar toliau beišeis :)