Keturiais įrašais žemiau pasakojau apie atsitiktinį dieduką. Priėjau, pafotkinau, padėkojau. Tuo viskas nesibaigė. Išryškinau visas 12 nuotraukų, kurias įkėliau į picasą, sudėjau į voką, mama nuvažiavus į kaimą nubėgo į bažnyčiios zakristiją, parodė nuotraukas, sako "aaaa, čia tas, kur neseniai palaidojom!". "Ne ne" - paprieštaravo mama - "čia prieš keletą savaičių fotografuota". Zakristijonas įsižiūrėjo ir pasakė kuriam kaime ir name gyvena. Aš paėmiau nuotraukas, nuvažiavau iki to kaimo, nuėjau prie namo, pamačiau dieduką pievutėj kažką dirbantį, priėjau, sakau "prisimenat ponas?" Sako "prisimenu..", įvardino iš kur, sakau "čia Jums nuotraukos". Nustebo diedukas, sako "už ką jūs man ponas dabar tokį gerą darbą darote?" Sakau "šiaip, patinka :)", "gal čia pinigus reikia mokėti?" klausia, sakau "ne, tikrai ne, ačiū, geros dienos" :) Jis buvo toks laimingas, rodės tuoj apsiverks:)
Penktadienį kėliausi anksti, nes važiavau į Šakius kartu su Karoliu, Mindaugu, Egle, Aneta, Austėja, Aivaru ir Tadu. Vyko badmintono turnyras. Iš pradžių buvo žaidžiama vyrų ir moterų dvejetais, kadangi vėlavome, atvykus burtai buvo jau ištraukti (žaidėjų porų). Kaip žinia man su porininkais visada sekasi. Šįkart komandą sudarė Zaremba ir Zabrovskis. Pradžioj sekėsi gana gerai... Beveik nieko daryti nereikėjo, Zabrovskis visą aikštelę už mane sulakstydavo, bet ir mano prisilietimai buvo meistriški. Vėliau laimingos kulkos baigėsi... Prapylėme vieną kovą, bet tai nesutrudė nueiti iki finalo. Aš nujaučiau, kad nelaimėsime, būtų tiesiog nesąžininga. Pagalvokite, ateina Zaremba bim bam ir išlošia pirmą vietą, o kiti stengiasi, metų metus žaidžia ir antri lieka. Taip jau išėjo. Finale žaidžiau lyg kojas medines turėčiau, o vietoj raketės tarytum kas būtų drugelių gaudyklę įstatės. Juokauju, kad jeigu ne aš, būtume pirmą vietą paėmę. Kai pralaimėjom Zabrovskis labai susinervino, paleido į sieną raketę, nusikeikė gal net, mane aišku irgi grūzas paėmė, kad per mane čia šitaip, bet blemba, ką aš pagalvojau: mes, nors ir du žmonės, buvom komanda. Jo siekis - pirma vieta, mano - gerai praleisti laiką, pasižaisti, užsimiršti. Taip ir gavos, tegu porininkas parinasi. Paskui, žinoma, padėkojo, pagyrė, kad gerai žaidžiau. Gal ir gerai žaidžiau, kas ten žino, bet mišriuose dvejetuose sekėsi prasčiau, už tai gavau pažaisti! Tai va, ką aš primąsčiau - galima būtų pamanyti, kad diplomą gavau nepelnytai, bet grąžinti aš jo tikrai nesiruošiu, kiek kartų yra buvę kai likau neįvertintas kitose gyvenimo srityse. Tas ant to išeina. Vienur iš tavęs atima, kitur gauni kai nesitiki. Džiaugtis reikia!
