Svajojau apie Madridą gana seniai. Svajojau kaip parduosiu Corrado (seną automobilį) ir lėksiu ten - kas bus, tas. Tada man nusišypsojo laimė ir gavau darbą Vilniuje. Visa laimė. Nes nuvykęs į Ispaniją, nors ir į Barseloną, supratau, kad niekas manęs ten nelaukia. Ten ir taip pakanka indų, kurie perka alaus skardines parduotuvėje po 40 centų ir gatvėje parduoda už eurą. Toli nuo namų, bėgę nuo vargo jie vargsta čia.
Vienintelės turėtos basutės ir jų nutrintos pūslės ant pėdų sulėtino žingsnį. Teko daug vaikščioti, buvau tiesiog priverstas neskubėti. Neskubėjo ir laikas, rodos, buvau daugiau nei savaitę.
Pirmoji sėkmė aplankė dar Vilniuje. Oro uoste sutikau kolegę iš šokių. Ji irgi skrido viena, net grįžo tuo pačiu reisu ir Barselonoje apsistojo netoliese. Su ja pamačiau daug lankytinų vietų. Visą laiką, kurį leidau vienas, slampinėjau. Daugiausiai be tikslo. Toks ir buvo kelionės motyvas - išvažiuoti vienam ir ką nors suprasti. Supratau ir kaip veikia kišenvagiai - trečią dieną netekau telefono. Tačiau ir be jo pavyko susitikti tiek su Asta, tiek su ten sutiktais naujais draugais Belgu ir Australe.
"Tamsta muzika" festivalyje pavyko nufilmuoti įdomų atvejį - chebra žaidžia stalo tenisą, o katinas gaudo kamuoliuką bėgiodamas per tinklelį ir šokinėdamas. Ant stalo net buvo parašyta "Puma" ir katinas buvo išsitiesęs į logotipo padėtį. Naujausiais duomenimis to katino vardas yra Tamsta ir ieško namų. Pas ką tas katinas laikinai apsigyvenęs - nežinau. Panaudojau medžiagą ir reportaže, bet visą smagumą pasilikau vėlesniam laikui, sumontavau tokį štai filmuką :)
Viena draugė pasakojo kadaise užsisakiusi "kepsnį su miško grybais". Ši paklausė "o kokie tai grybai?" Atsakė "na, visokie, miško grybai..". Tai buvo pievagrybiai. Štai kur viskas darosi, kaip anglai sako, tricky. Pievagrybiai auga pievoje, pieva nėra miškas, vadinasi, ją kaip ir apgavo? Bet ramiai, pievagrybis irgi gali būti miško grybas. Jeigu žemės savininkas turi miško. Didžiulį plotą miško ir ~5 proc. tos žemės yra pieva. Bet ne taip ir daug tos pievos, todėl visa žemė įregistruota kaip miškas. Tuomet pievagrybis, augantis pievoje, kuri apiforminta kaip "miškas" yra miško grybas :)
Kitas dalykas - miško uogų kokteilis. Jame yra bananų. Ar bananas gali būti uoga? Susitinka blenderyje bananas, žemuogė, mėlynė, bruknė, gervuogė ir avietė. Bananas susiparina, sako "aš irgi uoga". Sako uogos "bet tu bananas, negali būti uoga". Tačiau bananas taip nori tapti uoga, kad sako, vadinkit mane uoga. Ir uogos pripranta. Jos net įtiki tuo. Tik staiga viena uoga vėl suabejoja, sako "žinot, iš tikrųjų jis yra bananas!". Bananui iškilo grėsmė netekti uogos statuso, bet neilgam, į pagalbą atina geležtė ir viską sumala nespėjus įsisenėjusioms nuostatoms pasikeisti.
Filmavau kolegai Markui Palubenkai video-kvietimą į jo koncertą
O buvo taip: Dima priėmė pas save studijoje ir paskolino žalią foną. Kadangi pavėlavome, turėjome vos dvidešimt minučių ištempti foną, apšviesti, nufilmuoti ir viską sudėti į vietas. Marko niekas neįspėjo, kad einant filmuotis žaliame fone garderobe reikėtų vengti žalių atspalvių. Tad kaip tyčia jis atėjo su žalia maike. Todėl paskolinau jam savo languotus marškinius, dabar jie - žvaigždė. Markas iš pirmo karto išpyškino tekstą, šaunuoils. Anksčiau filmavau jį atliekant dainą akustiškai, pridedu pasiklausyti.
Jau kapsi paskutinės gimtadienio minutės, labai noriu miegoti, anksti kelsiuos, tad trumpai apžvelgsiu gimtadienio džiaugsmus:)
Dieną pradėjau anksti, kadangi nusimatė negimtadieniškas gimtadienis - pora filmavimų, bet abu nukėlė kitom dienom, todėl turėjau laiko pabūti su savimi, neskubant darbuotis ką buvau atidėjęs laisvai minutei, šiaip sėdėti, klausyti muzikos, galvoti, pasėdėti balkone, t.t. :) Eina sau, telefonas kaito nuo žinučių ir skambučių, truputis statistikos - feibuke gavau lygiai milijoną sveikinimų ir palinkėjimų, man, kaip Feisbuko gyventojui, tai daug reiškia :) Taip pat darbiniai reikalai klostėsi puikiai. Taip diena ir praslinko, labai laukiau vakarinio hokio (gatvės ritulio - rolikai, lazda, varteliai, na žinot), tai ką sau galvojat, gavau saldainių iš Ramintos, o dar chebra ratu sustoję mušė lazdom į asfaltą rimtą ir sudainavo "su gimimo diena" jaučiausi pakylėtai, todėl ir žaidėsi fantastiškai! Tada variau namo, paminėjau gimtadienį su šeimyna, viską, paskui dar užsuko keli kolegos pasveikinti, tai čia toks dienos pamąstymas - Gedas su Žygiu mėgino nustatyti mano asmenybės tipą. Vienas iš klausimų buvo ar labiau mėgstu būti tarp žmonių, ar vienas. Žinoma trumpai atsakau, kad mėgstu ir vienas pabūt, ir su žmonėm. Gal labiau vienas,na 40:60. Bet va ką aš pasakysiu - žmonių visokių būna. Jie keičiasi (kai keičiasi, čia labai OK) energija, būna net kur labai daug prispinduliuoja, o būna - tik pasiima. Venkite tokių žmonių ir nebūkit tokiais patys, venkit, nes paskui skauda galvą, dingsta jėgos, baisu. Amen, būkit laimingi:)
RIEDUČIAI PARDUOTI. Pardaviau per tris dienas - nedėjau skelbimo niekur, tik šitą blog'o įrašą ir į feisbuką ir sužymėjau visus draugus, kurie susiję su riedėjimu. Tokiu būdu mane susirado bachūrėlis, kuris kaip tik šitų riedučių ir ieškojo. Nauda visiem:)
Parduodu (jau nebeparduodu) naujus "Powerslide Metro" riedučius. Freeskate stiliaus. Labai kokybiški ir patvarūs, 45-o dydžio (44-ai kojai, riedučiai paprastai perkami vienu dydžiu didesni nei šiaip batai). Puikiai tinka riedėti gatvėmis laisvu stiliumi, slalomui, gatvės rituliui - trumpai tariant viskam, kuo galima užsiimti norint smagiai riedėti. Jeigu esate pradedantysis, nepirkite "prastesnių" riedučių "pradžiai", nes jeigu esate apsisprendęs riedėti, tikrai Jūsų poreikiai didės ir pastarieji taps nebetinkami (kalbu iš patirties). Spauskite ant paveikslėlio jei norite matyti viso dydžio.
Taip jau gavos, kad nepataikiau su dydžiu pirkdamas internetu, sau užsisakiau kitus, jais ir važinėju bei džiaugiuosi. Beje kaina 400lt, iš parduotuvės kainuos 550Lt, turiu visus mokėjimo kvitus, kaip matote - komplektacija pilna, taip pat ir garantija metam. Jei žinote kas ieško riedučių, pasidalinkite, ačiū :)
Su manim susisiekė Saulius Petreikis (Donato, kuris dainuoja, brolis), sakė, jam patiko mano darbai, sutarėm, kad atvyksiu ir nufilmuosiu akustinį video. Labai smagiai praleidau laiką gerai nusiteikusių žmonių būry. Džiaugiuosi puikiu garso įrašu, čia jau Jonas Jocys pasidarbavo.
Neseniai grįžau iš kelionės. Važiavome automobiliu iki UK, ten filmavome trijų dienų konferenciją pavadinimu "Breaking convention". Realiai kas ten vyko (anot manęs), mokslininkai, 60-ųjų laikų hipiai, kiti žinovai bei entuziastai kalbėjo apie... narkotikus. Renginyje narkotikų nebuvo siūloma ir apsikritai, jaunimo beveik nebuvo. Juolab bilietas paprastam dalyviui kainavo 80 svarų. Tai buvo mokslinė konferencija, nepaprastai įdomu, siūlau skaityti visą ilgą pasakojimą.
Labai norėjau kur nors nuvykti, todėl sėdau prie kompiuterio ieškoti pigių skrydžių į kokią įdomią vietą. Beieškant man paskambino Mantas, grupiokas, paklausė ar galėčiau pafilmuoti konferenciją UK, sakau na, aš Lietuvoj, nieko tokio sako, čia po dviejų dienų išvažiuotume - su mašina. Sakau pagalvosiu. Apsisprendžiau važiuoti ir rupus miltai, tikrai nepasigailėjau! Labiausiai man patiko, paskambina draugas šeštadienį, ~11 vakaro, kalbam klabam, pasakoja savo istoriją, po to sako "beje, ką ryt veiki?" "ai, važiuoju į Berlyną..." "a, ok, iki".
Tiesa, gal trumpai apie ekipažą. Pasiūlymą filmuoti konferenciją ir viską suderino Audrius (prodiuseris) ir Justinas Beinorius (filmeikeris). Susipažinau su jais dieną prieš išvažiuojant. Taip pat Mantas ir Giedrė - jie mano grupiokai.
Maksimoj užsipirkom maistelio, važiavom iki pat Berlyno. Pradžia buvo sunki - daug daiktų, penkiese automobilyje, nelengva dalia man, kaip tokiam poniukui. Po 16 valandų jau buvom Berlyne, mus priėmė Audriaus ir Justino bičiulė Paulina (niekur nemokėjom už nakvynę, visuose miestuose priėmė Audriaus su Justinu draugai/ pažįstami). Išmiegojom ant grindų, ryte dar truputį pasivaikščiojau po kvartalą, o netrukus, pavalgę kuskuso, traukėm į Amsterdamą.
Amsterdame apsistojom pas tokį Vilių. Labai įdomus žmogus. Miegam miegam (tarp kitko labai patogios grindys), išlekia iš kambario "chebra turit 15 minučių vėluoju į darbą) - tuo tarpu pats pasiruošė gal per keturias minutes! Jau stovėjo visas blizgantis su kostiuminėm kelnėm, liemene, lakierkom ir net nesusivėlęs bei kantriai laukė, kol paskubom išsibruksim lauk. Tądien buvom suplanavę važiuoti prie jūros. Be abejo, taip ir padarėm. Buvo nepaprastai graži diena, čilinom, net nudegiau saulėj, veidas buvo raudonas kaip burokas. Vakare grįžom nakvoti pas Vilių, o ryte buvo dežavu, nes jis vėl išlėkė iš kambario su fraze "turit 15 minučių". Sakytumėt nemalonu? Labai malonu, nes miegojom po 4-5 valandas, o dienų ilgumas toks, kad laikas nustojo egzistuoti. Ir visiškai atsijungiau nuo Lietuviškas kasdienybės.
Toliau pervažiavom Belgiją, o iš Prancūzijos kėlėmės keltu į UK. Persikėlus teko važiuoti kaire kelio puse, bet Audrius puikiai susitvarkė su šia užduotimi. Netrukus buvome Canterbury, kur mus priėmė Ieva. Vienai dienai išlėkiau į Londoną, vienas. Bendrakeleiviai labai palaikė mano norą ir net skatino tai padaryti. Džiaugiausi. Londone susitikau su Egle, kuri man daug ką aprodė.
Ok, kadangi grįžęs neparašiau viso įrašo iš karto, įspudžiai pamažu išsilakstė. Istoriją apie kelionę pasakojau visiems sutiktiems žmonėms. Todėl greitinu įrašą (ir raidžių sutaupysime). Londone gražu - parkai žaliuoja, žydi. Žmonių ten devynios galybės. Niekas niekam nerūpi, gyvena kas sau, žmonės pasirodė šaltoki. Ir labai įvairūs. Tarkim važiavau metro, buvo septyni žmonės prieš mane - visi skirtingų rasių, apsirengimo stilių, toli gražu ne pilka masė mūsų troleibuse.
Grįžau į Canterbury. Tris dienas filmavom konferenciją. Gavau milijoną informacijos apie narkotines medžiagas. Sužinojau tai, ko man mokykloj nesakė, ko nesakė ir tėvai. Bet nenorėdamas siaubingai išsiplėsti, jeigu turėsiu ūpo, skirsiu atskirą straipsnį savo išvadoms apie tai.
Galiausiai keliavom namo. Keliavom keliavom, keliavom keliavom, grįžtant nakvojom Amsterdame, kur mus šiltai priėmė Audriaus draugė Gabrielė su draugu Arnu, visą vakarą šnekučiavomės, klausėm muzikos per patefoną, valgėm kuskusą. Pirmas pilnai civilizuotas butas per mėnesio trukmės (laiko matais galvoje) kelionę. Ir labai gražus interjeras, aura, jaučiasi tokia šeimos idilė :)
Paskiau link Berlyno, truputis kamščių, galiausiai nakvojom vėl pas Pauliną, o iš jos tiesiai į Lietuvą. Važiavom važiavom, važiavom važiavom, ir grįžom. Ir vėl Lietuva, su savais džiaugsmais ir liūdesiukais, puikiais draugais ir marozais gatvėse. Bet dabar man viskas kitaip. Tikiuosi per greitai neišsigaruoti :)
Skiriu dainą, kurią atliko mūsų nauji draugai Jamaikiečiai, konferencijos metu (perduoda linkėjimus Lietuvai)
Kovo 12 d. Vilniuje prekybos centre Panorama vyko didžiausias (ko gero) flashmob'as baltijos šalyse. Sako, buvo ~500 (gal net virš) šokėjų (dalyvių). Kaip pirmam blynui, manau, visai nieko.
Video buvo išimtas iš YouTube ir įkeltas per naują. T.y. neteko nemažo srauto peržiūrų.
Filmavau su fotiku iš apačios, kamera, kuri dominuoja, iš viršaus pastačiau kamerą, organizatoriai rado vieną žmogelį, kuris ją pasaugojo, truputį pasukiojo (ačiū jam!, nes žiūrovų buvo minios, "nuneštų" tą kamerą), dar filmavo Džiugas iš Skalvijos akademijos (taip pat nuo apačios) bei "įkrauk" reporteris iš 15min Dalius pasidalino medžiaga, kurios iškarpas naudojau.
Jeigu norėtumėte, kad filmuočiau Jūsų organizuojamą flashmob'ą, PRAŠAU, pasitarkite su manimi tą pačią dieną, kai imatės organizuoti:) Buvau Login konferencijoj, vienas pranešėjas skaitė paskaitą tema "Virusiniai video mirė, video tik gimė" ar kažkas panašaus. T.y. kad daryti bet kaip nebetinka. Geros idėjos nebe užtenka. Video turi būti kokybiškas ir jam turi būti gerai pasiruošta. Kaip gaila.
Dar vienas labai svarbus aspektas, šiuo klausimu diskutavau su kolega Tomu. "Teisingai" pavadinti video, "uždėti gerus tag'us" dar nieko nereiškia palyginti su tuo, kokiais kanalais video bus viešinamas. Kad jį pamatytų kuo daugiau žmonių, reikia siųsti pranešimus spaudai, palaikyti gerus ryšius ne tik su didžiaisiais portalais, o taip pat ir su asmeniniais blog'ais, turėti jų savininkų kontaktus ir t.t. Žodžiu, visas menas, nieko nėra paprasto, tiesa? Tiesa.
Susipažinau su pora linksmų vyrukų Kostia ir Andrej. Nutarėm pamėginti sukurti reklamą. Andrei pasiūlė idėją, kuriai negalėjau atsisakyti. Kitą dieną chebrytė iš dviračių parduotuvės už užstatą pasiskolino ratą, ėmėm ir nufilmavom. Reklama nėra tikra, bet įdomu tai, kad kiek teko ieškoti, taip ir neradau reklamos, kur reklamotų tiesiog... Ratą. O jį visi naudojame.. :)
Filmavom vieno universtiteto Vilniuje studijoje. Turėjom tris modeliuojančias šviesas (t.y. iš pažiūros per mažai ir per silpno apšvietimo), dėžių (ant kurių užtiesėm juodą medžiagą, uždėjom ratą), aklinai tamsią patalpą ir Dimai paskambinau, paklausiau ar galėtų paskolinti filmuojantį fotiką, nes turėjom problemų su savuoju, po 15 min jo fotikas jau buvo mano rankose. Vėliau dar užtruko teksto gryninimas, tekstą vyrukas iš "ruskoe radio" perskaitė ir atsiuntė, o brolienės draugė išvertė į anglų kalbą, kad skambėtų "reklamiškai".
Pristatau tokį naują dalyką, kurį, ko gero, jau daug kas iš pažįstamų ir matėte.
about.me/zaremba . Kaip pats pavadinčiau, tai elektroninė vizitinė kortelė internete. Nuoroda gali būti naudojama rašant el. laiškus po pavarde prie kontaktų. Manyčiau, galima ir ant popierinės vizitinės kortelės nuorodą spausdinti, kaip alternatyvą asmeninei svetainei, nes ten pateikiamos visos nuorodos į socialinius tinklus, o taip pat ir į šį blog'ą.
O parodė about.me man bičiulis Tomis. Tiksliau papasakojo. Kai svečiavausi pas jį, kuomet ir nufotografavo šitaip gražiai. Kalbant apie nuotrauką, tai abejoju ar galėjau tikėtis ko nors geresnio. Kažkaip visada norisi, na, pasąmoningai - arba būti kažkokioj "crazy" grimasoj, arba šypsotis "budinčia šypsena", kuri sakytų "man viskas sekasi, gyvenime nesusiduriu su sunkumais". Na dar yra "lyderio" nuotrauka irgi populiaru, kuomet asmuo yra "prigautas" ką nors dėstant prieš auditoriją, duodant interviu ir t.t. O štai, prašom, jokios emocijos, o tiek iškalbos.
P.S. Nelabai čia yra ko komentuoti, būsiu atviras, pats komentarus rašau ypač retai, bet visada malonu jų sulaukti. Taigi, jeigu ateityje norėtumėte laisva valia pridurti savo nuomonę apie įrašą, nuo šiol tai gali padaryti ir neregistruoti vartotojai, žodžiu, bet kas, pakeičiau vieną nustatymą...
Filmukas iš Valentino dienos siurprizo Vilniaus oro uoste. Kažkaip, paprastai, bet man labai patinka. Nesakau, kad giriu, bet... Taip trumpai ir aiškiai. Ir tos širdelės lauke kur skrenda, jos taip lyg simbolizuoja, jog to krentančio konfeti kelionė nesibaigia ant oro uosto grindų.
Vienas buvęs klasiokas Rička gamino (gal tebegamina) labai gražias nuotraukas, peizažus. Kažką lyg ir mėginau klaust kaip jis tai padaro, kažką lyg ir paaiškino, bet tuokart per daug nesigilinau. Štai šiandien brolis atsiuntė nuotraukų, darytų tuo pačiu paslaptinguoju principu. Manau, daugeliui fotografuoti mėgstančių žmonių tai anokia naujiena, bet man tai visai smagus atradimas, juolab ir programėlę, su kuria apjungti nuotraukas tas pats, kas vairuoti mašiną su automatine pavarų dėže, gavau, dar viską pasakė, tad oplia - paėmiau fotiką į miestą, stabtelėjau ant balto tilto, ant turėklo pasidėjau fotiką, per daug nežaisdamas kelias tos pačios pozicijos fotkes skirtingais išlakymais padariau, sukėliau grįžęs namo į programėlę, pastumdžiau kelis nustatymus ir va. Esmė tai, kaip suprantu tame, kad nėra nieko visiškai juodo ar visiškai balto nuotraukoje. T.y. viiiskas matosi. Tiek.
Pristatau savo draugų, šokių grupės "Decode" spontanišką video klipą. O žemiau papasakosiu kaip buvo.
Per Naujuosius Kaune filmavau renginį. Tam reikalui išsinuomojau nemažai filmavimo įrangos. O buvo savaitgalis. O už kameras sumokėta, o jau sekmadienis, rytoj reikės atiduoti. Parašiau Dimai ar nenorėtų pašokti ant sniego, jis sutiko, ne gana to, ir visa jo grupė galėjo (ir norėjo)! Dar prikalbinau draugelį Tomą filmuoti kartu. Suprantate, visi šie žmonės sutiko, už ačiū, savo malonumui, nors lauke spaudė šaltukas, joks šokėjas nesiims tokio reikalo, gi šąla kvėpavimo takai, susirgs, po kojom grynas ledas, nugrius, susižeis - negalima! Griaunam šitą nesąmoningą mitą. Taigi, susitkom aikštelėj prie Siemenso, apsišvietėm automobilių lempom, kelis kartus pasifilmavom ir vualia.
Nesveikinu Jūsų su Naujais. Nenoriu nieko įžeisti, visus myliu ir gerbiu. Džiaugiuosi šiais metais sulaukęs nedaug sveikinimų. Džiaugiuosi tokių nedaug išdalinęs. Suprantate, visus pasveikinti užtrunka. Bet gi reikia parodyti, kad rūpiniesi, paskambinti, nusiųsti žinutę, ar teisingai? Aš sakau: nereikia rodyti, kad rūpiniesi. Reikia rūpintis! Visur ir visada.
Žinote posakį "same shit, different day"? Taigi, same year. Nėra ko tikėtis. Nėra ko žadėti. Nuo kitų metų pradėsiu bėgioti? Nuo kitų metų kelsiuosi sulig pirmu žadintuvu? Kitais metais daug dirbsiu, gerai mokysiuos, neviršysiu greičio, neisiu į Makdonaldą, sukonstruosiu elektromobilį? Nejuokinkit. Žadėkit, jei norit. Žadėkit tyliai. Nes ką žadat garsiai, tą turit ir daryti. O gal pažadėjai, bet vidury vasaros pamatei, kad tavęs tai nejaudina, kad viską meti ir imiesi naujos idėjos? Viskas gerai, jei žadėjai tyliai, nes niekas negirdėjo, niekas neklaus kitų metų pradžioj "tai kaip, ar įvykdei viską 2011-aisiais"? Neklauskit manęs apie ateities planus. Kuo noriu būti, kur noriu būti. Aš nieko nežinau. Nežinoti - gerai. Paskutinės perskaitytos knygos autorius Timothy Ferriss apie nežinojimą sako maždaug taip, kad svarbu ne kalorijų kiekis, o jų šaltinis (jei kalbėtume apie maistą). O kalbant apie informaciją galioja tas pats.
Ko tikiuosi iš 2011-ųjų? Nieko! Ką pasižadu? Išvis nežadu.
2010-ųjų apžvalga: Grįžau iš Erasmus, spontaniškai nusipirkau Corrado, rengiau roko festivalį, baigiau mokslus, ėmiausi ir mečiau "Ashtrey" vadybos, išmokau normaliai plaukti, įsiliejau į riedutininkų bendruomenę, įgijau draugų, sukūriau pirmą oficialų muz. klipą, įgijau ryšių, atradau "Plėjų" (daug stalo futbolo), įgijau naujų draugų, sutikau žmogų, kuris idealiai įvaldęs mano principams neprieštaraujantį verslo modelį, (tokio modelio ir aš norėčiau, Audrius toks, a vdrug perskaitys), ėmiau filmuoti akustinius video, pakeičiau šukuoseną, išnaršiau Lenkijos Baltijos jūros pakrantę, sudalyvavau hip-hop'o šokių dvikovoj!, maliausi LNK televizijojs virtuvėje. Patiko man šie metai, senukas bus patenkintas :)
nuotrauka pakeliui į Monserato kalno viršūnę
